[Atsiliepimai] "Speigas" ir Wang Xiaoshuai
Pagalvojau, kad iš pastaruosius pora dešimtmečių kūrusių kinų režisierių "vakariečiams" artimiausias turėtų būti Wang Xiaoshuai (Vang Siaušuajus). Na, gal ne tiek "artimiausias", kiek kalbantis suprantama kalba. Kinai labai pyko ir tebepyksta ant Zhang Yimou, Chen Kaige, kad šie, pradėję vežti savo filmus į didžiuosius festivalius (Kanus, Veneciją, Berlyną), ėmė elgtis prisitaikėliškai.
Garsi kino kritikė Dai Jinhua pamini "Raudonojo sorgo" (pas mus jį ir, mano galva, daug gražiau "Raudonuoju gaolianu" vadina, bet pats augalas gaolianas sorgu verčiamas) ir "Eidamas dainuoju" atvejį. Esą, abu šie filmai (pirmasis - Zhang Yimou kaip režisieriaus debiutas, antrasis - jau režisūroje spėjusio pasižymėti Chen Kaige naujas filmas) vienu metu dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. "Eidamas dainuoju" buvo išliaupsintas kinų kritikų, o "Raudonojo sorgo" jie net nepastebėjo. Berlyne įvyko visiškai atvirkščiai: "Raudonasis sorgas" gavo kažkurį lokių, o "Eidamas dainuoju" susilaukė daugiau kritikos nei pagyrų. Po šito įvykio kinai kino kūrėjai suprato, kad, norėdami prasimušti vakariečių festivaliuose, jie turi prisitaikyti prie vakarietiško žvilgsnio. Taip atsirado "Dziu Dou", "Pakabinkite raudonus žibintus", "Sudie, mano sugulove". Nesigilinant į peripetijas, galima pasakyti, kad šitie festivaliuose, apdovanojimuose iškilę filmai kaltinti "atvirkštiniu orientalizmu", t.y. tuo, kad patys "Rytai" ėmė pateikti save taip, kaip juos nori matyti "Vakarai" (žr. Edward Said "Orientalizmas").
Wang Xiaoshuai irgi kalba suprantama kalba. Tačiau jis jau nebe sako tai, ką "Vakarai" nori išgirsti, nebe pabrėžia ar sukuria kinematografinę svetimo žvilgsniui skirtą Kiniją, o tarsi tyčia ieško analogijų, bendražmogiškų ir bendrakultūriškų dalykų - jei apskritai šitos sąvokos dar turi prasmę pasaulyje-katile, kuriame viskas verda tame pačiame sultinyje. Tokios mintys atėjo į galvą ką tik pažiūrėjus Wang Xiaoshuai 1996m. filmą "Speigas" (极度寒冷 Jidu hanleng, angl. Frozen). Ir vėl apie menininkus, ir vėl apie "dabartį", t.y. filmo kalbamąjį laiką. Ir vėl, regis, apie Pekiną. Apie paribius, kuriuose gyvena žmonės-plevėsos, žmonės-klajokliai, žmonės, bandantys savo galimybių ribas ir norintys, kad niekam nerūpėtų. Pagrindinis filmo herojus - menininkas Qi Lei, nuolat mąstantis apie mirtį. Jis rengia performansų ciklą: per pavasario ir rudens lygiadienius, vasaros ir žiemos saulėgrįžas vykdo savo "laidotuvių ceremonijas". Laidojimas žemėje, vandenyje, ugnyje ir galiausiai - lede. Paskutinis performansas pagal menininko planą baigiasi jo mirtimi. Tačiau ar tikrai?.. (GADIKLIAI) Mirtis buvo surežisuota. Qi Lei gyvas, ir jo meninis eksperimentas tęsiasi: kaip atrodo pasaulis po to, kai mirei?
Visa savo tematika, medžiaga, stilistika filmas galėtų būti susuktas bet kur. Na ir kas, kad čia įsipaišo neva ateities spėjikas, kalbantis frazėmis iš "Daodejing" ir suteikiantis filmui įvairiausių metafizinių prasmių. Tai, kad talentingo aktoriaus Jia Hongshenio kuriamas Qi Lei personažas vis pasilaidoja kartu su gamtos virsmais taip pat gali būti interpretuota įvairiausiuose kontekstuose. Nebūtinas čia "Daodejing" (nors interpretacijos rezultatai galbūt ir skirsis). Wang Xiaoshuai filmą "pasirašė" pseudonimu Wu Ming, kas reiškia tiesiog "bevardį". Tas bevardiškumas - baisiai įdomus dalykas. Vėlgi, Dai Jinhua daug rašo apie tai, kaip Zhang Yimou ir pan. filmuose istorija, ypač Kultūrinė Revoliucija yra toksai bevardis ir nematomas stebėtojas, overpowering presence, kažkas, kas yra, bet nesimato. Wang Xiaoshuai - jaunesnės nei Zhang Yimou kartos atstovas. "Speige" nemažai kadrų, kur kalbėtojas virsta tokiu nematomu stebėtoju, t.y. kamera pastatoma atgręžta į vieną pašnekovą, o antrasis taip ir lieka tasai, kuris valdo gaze - žvilgsnį. Taip ir pats Wang Xiaoshuai savo filme tampa nematomu stebėtoju. Juk jis daug ką pasako apie Kiniją, ir turbūt daug daugiau nei anie zhang yimou'iški Kiniją-vakariečio-žvilgsniui konstruojantys filmai. Jis komentuoja savo aplinką, pasitelkdamas paribių žmonių paveikslus, bet to negali daryti kitaip nei pasislėpdamas po slapyvardžiu: juk filmas į kažkurį tų festivalių pateko be oficialaus valdžios leidimo.
Bet iš tiesų neturiu teisės komentuoti visos Wang Xiaoshuai kūrybos, o dargi iš kokių nors "kino kalbos" perspektyvų, mat jų neišmanau. Tiesiog vadovaujuosi žiūrovo jausmu. Vienas apskritai mylimiausių mano kiniškų filmų yra Wang Xiaoshuai "Septyniolikmetis dviratis" (arba tarptautiniu pavadinimu "Pekino dviratis"). Rekomenduoju visiems. Kad ir kaip man patiktų Zhang Yuan ar Jiang Wen, būtent į Wang Xiaoshuai filmus lengviausia įsijausti. Ne, jie nėra visi panašūs (kaip kad atsitiko su Jia Zhangke...) Priešingai, ganėtinai skirtingi. Be dviejų jau minėtų kolei kas man teko matyti "Antrąjį brolį" ir "So close to paradise", kurio originalųjį pavadinimą dabar tingiu versti tiesiai iš kinų kalbos (turbūt kažkas panašaus į "Nešikas ir mergaitė" - bet pirmas žodis lyg ir dialektinis). Šitie sudėtingesni, bet vis viena, kažkokie paprasčiau įkertami nei kitų kūryba.
[...tiek, be išvadų, nes jos dabar nesigeneruoja...]
Garsi kino kritikė Dai Jinhua pamini "Raudonojo sorgo" (pas mus jį ir, mano galva, daug gražiau "Raudonuoju gaolianu" vadina, bet pats augalas gaolianas sorgu verčiamas) ir "Eidamas dainuoju" atvejį. Esą, abu šie filmai (pirmasis - Zhang Yimou kaip režisieriaus debiutas, antrasis - jau režisūroje spėjusio pasižymėti Chen Kaige naujas filmas) vienu metu dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. "Eidamas dainuoju" buvo išliaupsintas kinų kritikų, o "Raudonojo sorgo" jie net nepastebėjo. Berlyne įvyko visiškai atvirkščiai: "Raudonasis sorgas" gavo kažkurį lokių, o "Eidamas dainuoju" susilaukė daugiau kritikos nei pagyrų. Po šito įvykio kinai kino kūrėjai suprato, kad, norėdami prasimušti vakariečių festivaliuose, jie turi prisitaikyti prie vakarietiško žvilgsnio. Taip atsirado "Dziu Dou", "Pakabinkite raudonus žibintus", "Sudie, mano sugulove". Nesigilinant į peripetijas, galima pasakyti, kad šitie festivaliuose, apdovanojimuose iškilę filmai kaltinti "atvirkštiniu orientalizmu", t.y. tuo, kad patys "Rytai" ėmė pateikti save taip, kaip juos nori matyti "Vakarai" (žr. Edward Said "Orientalizmas").
Wang Xiaoshuai irgi kalba suprantama kalba. Tačiau jis jau nebe sako tai, ką "Vakarai" nori išgirsti, nebe pabrėžia ar sukuria kinematografinę svetimo žvilgsniui skirtą Kiniją, o tarsi tyčia ieško analogijų, bendražmogiškų ir bendrakultūriškų dalykų - jei apskritai šitos sąvokos dar turi prasmę pasaulyje-katile, kuriame viskas verda tame pačiame sultinyje. Tokios mintys atėjo į galvą ką tik pažiūrėjus Wang Xiaoshuai 1996m. filmą "Speigas" (极度寒冷 Jidu hanleng, angl. Frozen). Ir vėl apie menininkus, ir vėl apie "dabartį", t.y. filmo kalbamąjį laiką. Ir vėl, regis, apie Pekiną. Apie paribius, kuriuose gyvena žmonės-plevėsos, žmonės-klajokliai, žmonės, bandantys savo galimybių ribas ir norintys, kad niekam nerūpėtų. Pagrindinis filmo herojus - menininkas Qi Lei, nuolat mąstantis apie mirtį. Jis rengia performansų ciklą: per pavasario ir rudens lygiadienius, vasaros ir žiemos saulėgrįžas vykdo savo "laidotuvių ceremonijas". Laidojimas žemėje, vandenyje, ugnyje ir galiausiai - lede. Paskutinis performansas pagal menininko planą baigiasi jo mirtimi. Tačiau ar tikrai?.. (GADIKLIAI) Mirtis buvo surežisuota. Qi Lei gyvas, ir jo meninis eksperimentas tęsiasi: kaip atrodo pasaulis po to, kai mirei?
Visa savo tematika, medžiaga, stilistika filmas galėtų būti susuktas bet kur. Na ir kas, kad čia įsipaišo neva ateities spėjikas, kalbantis frazėmis iš "Daodejing" ir suteikiantis filmui įvairiausių metafizinių prasmių. Tai, kad talentingo aktoriaus Jia Hongshenio kuriamas Qi Lei personažas vis pasilaidoja kartu su gamtos virsmais taip pat gali būti interpretuota įvairiausiuose kontekstuose. Nebūtinas čia "Daodejing" (nors interpretacijos rezultatai galbūt ir skirsis). Wang Xiaoshuai filmą "pasirašė" pseudonimu Wu Ming, kas reiškia tiesiog "bevardį". Tas bevardiškumas - baisiai įdomus dalykas. Vėlgi, Dai Jinhua daug rašo apie tai, kaip Zhang Yimou ir pan. filmuose istorija, ypač Kultūrinė Revoliucija yra toksai bevardis ir nematomas stebėtojas, overpowering presence, kažkas, kas yra, bet nesimato. Wang Xiaoshuai - jaunesnės nei Zhang Yimou kartos atstovas. "Speige" nemažai kadrų, kur kalbėtojas virsta tokiu nematomu stebėtoju, t.y. kamera pastatoma atgręžta į vieną pašnekovą, o antrasis taip ir lieka tasai, kuris valdo gaze - žvilgsnį. Taip ir pats Wang Xiaoshuai savo filme tampa nematomu stebėtoju. Juk jis daug ką pasako apie Kiniją, ir turbūt daug daugiau nei anie zhang yimou'iški Kiniją-vakariečio-žvilgsniui konstruojantys filmai. Jis komentuoja savo aplinką, pasitelkdamas paribių žmonių paveikslus, bet to negali daryti kitaip nei pasislėpdamas po slapyvardžiu: juk filmas į kažkurį tų festivalių pateko be oficialaus valdžios leidimo.
Bet iš tiesų neturiu teisės komentuoti visos Wang Xiaoshuai kūrybos, o dargi iš kokių nors "kino kalbos" perspektyvų, mat jų neišmanau. Tiesiog vadovaujuosi žiūrovo jausmu. Vienas apskritai mylimiausių mano kiniškų filmų yra Wang Xiaoshuai "Septyniolikmetis dviratis" (arba tarptautiniu pavadinimu "Pekino dviratis"). Rekomenduoju visiems. Kad ir kaip man patiktų Zhang Yuan ar Jiang Wen, būtent į Wang Xiaoshuai filmus lengviausia įsijausti. Ne, jie nėra visi panašūs (kaip kad atsitiko su Jia Zhangke...) Priešingai, ganėtinai skirtingi. Be dviejų jau minėtų kolei kas man teko matyti "Antrąjį brolį" ir "So close to paradise", kurio originalųjį pavadinimą dabar tingiu versti tiesiai iš kinų kalbos (turbūt kažkas panašaus į "Nešikas ir mergaitė" - bet pirmas žodis lyg ir dialektinis). Šitie sudėtingesni, bet vis viena, kažkokie paprasčiau įkertami nei kitų kūryba.
[...tiek, be išvadų, nes jos dabar nesigeneruoja...]