[Atsiliepimai] "Kelyje su "Dardžylingu"", "Klajojimai po Pekiną"
"Kelyje su "Dardžylingu"" (The Darjeeling Limited) pasirodė besąs labai smagus. Nors personažams jaučiu natūralų nesupratimą, laikas tikrai neprailgsta, apie ką pamąstyt taip pat yra, o kur dar muzika muzika... Istorija pakankamai originali: nesicackinant su įžangomis (trumpa prologinė miniatiūra, kurioje šalia Jasono Schwartzmano pasirodo Natalie Portman, įdomi ne tiek kaip siužeto papildymas, o kaip aktorinis-režisūrinis etiudėlis), susipažįstame su trimis broliais. Vienas - aptvarstytasis Owenas Wilsonas - aiškiai labai nori dominuoti, o jo ilgą laiką nematyti broliai, vaidinami Schwartzmano ir Adrieno Brody veršelio akimis, gal ir norėtų papriekaištauti, bet jiems vis kažkaip nepavyksta. Trijulė važiuoja per Indiją traukiniu "Darjeeling Limited". Wilsono vaidinamas Francis sako brolius į ją pakvietęs dvasinių atradimų ir šeimyniško susiklausymo labui. Paskui paaiškėja dar vienas motyvas. "Dvasinė kelionė", suorganizuota Francio ir jo asistento, žinoma, susideda iš šventyklų (kuriose broliams labiau patinka prekeiviai ir girliandos), ritualų su povo plunksnomis ir panašių nesąmonių. Visi trys plaukia per Indijos margalynę, svaiginasi tuo, kas pakliūna po ranka, ir tarsi norėtų pabėgti nuo savo asmeninio gyvenimo problemų, patys nepastebėdami, kad visą laiką velkasi jas iš paskos (tam filme yra atskiras simbolis). Sveika ironija, gera vaidyba, lengvas, bet ne lėkštas žiūrėjimas. Jei šią savaitę turite pora laisvų valandikių, būtinai nueikite. You can still catch it ;)
Klajojimai po Pekiną (流浪北京 Liulang Beijing; Bumming in Beijing) - kinų naujojo dokumentinio kino klasikų klasika. Nieko kito kaip ir nesu mačiusi, apskritai dokumentinį kiną retai žiūriu, bet šitas buvo tiesiog privalomas. Filmas aptariamas praktiškai bet kuriame straipsnyje, kalbančiame apie kinų "Naujosios kartos", naujojo undergroundinio / nepriklausomo kino pradžią ir apskritai XX amžiaus 10 dešimtmečio miesto atmosferą. Didžiąją dalį laiko sudaro 1987-89m. nufilmuoti laisvai (ir nelegaliai) po Pekiną klajojančių "naujo kirpimo" menininkų monologai. Nelegaliai - nes visi jie neturi Pekino "hukou" (t.y. gyvenamosios vietos registracijos). Todėl ir būstą susirasti sunkiau, ir kraustytis tenka dažnai. Bet taip jie ir bastosi: laisvi, tai šen, tai ten, užsiima tuo, ką, kaip patys sako, visada norėjo daryti. Pakraščių žmonės, Pekino bohema. Būtent šitoje nepriklausomų dailininkų, teatralų, dargi roko muzikos pradininkų terpėje radosi tokie režisieriai kaip Zhang Yuanis. Jo vienas pirmųjų (o gal pirmasis?) filmų - "Pekino benkartai" - beveik tiesiogiai susijęs su pastaruoju dokumentiniu. Filmo herojai kalba apie "klajojimus", ką galima būtų išversti ir kaip "valkatavimą", bet pats kiniškas žodis netgi poetiškas: susideda iš "srauto, tekėjimo" ir "bangos". Nori nenori prisimeni, kad tokio "laisvo tekėjimo" tradicija anaiptol ne nauja, kad dar pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais būta taip pat siekusių gyventi menininkų. Arba matai tapytoją (nepamenu vardo), kaip ji kalba, visą laiką su cigarete rankoje, lyg apsvaigusi (turbūt tokia ir yra), ir prisimeni, kaip Tang laikų poetai šlovindavo svaigulį ir vyną, kaip kažkuris jų didžiavosi savo gebėjimais gerti... Kitas filmo herojus ilgai kalba apie tai, kad jam patinka būti 流氓 - žodis, kurį žodynas verčia kaip "chuliganą", bet jame taip pat yra anas "srautą" reiškiantis rašmuo, o antrasis susideda iš "pasprukimo" (arba "mirties") ir "liaudies / žmonių / tautos / etnoso". Kažkurio mano skaityto straipsnio autorius ironiškai pastebi, kad jei iš šio antrojo hieroglifo nubrauktume "pasprukimą", liktų žodis 流民, reiškęs iš provincijų į didmiesčius reformų laikais plūstelėjusius žmones, tokius pat plaukiotojus, plūduriuotojus (漂), kaip ir "Klajojimų po Pekiną" herojai. Tačiau anieji galbūt stengiasi, viliasi, kad kažkada jų klajonės baigsis, o filme rodomi menininkai patys negali apsispręsti, kas jiems geriau: ir šeimos norisi, ir kitokio gyvenimo tiesiog "neištvertų" (受不了). Filmo gale iš titrų sužinome, kad visi, išskyrus vieną, filmo herojų galiausiai išvažiavo į užsienį. Jie - pasaulio piliečiai, kaip patys atkakliai tvirtino. Filmui jau greit dvidešimt metų. Kaži, ar dar bėra tokių klajotojų Pekine?..
Klajojimai po Pekiną (流浪北京 Liulang Beijing; Bumming in Beijing) - kinų naujojo dokumentinio kino klasikų klasika. Nieko kito kaip ir nesu mačiusi, apskritai dokumentinį kiną retai žiūriu, bet šitas buvo tiesiog privalomas. Filmas aptariamas praktiškai bet kuriame straipsnyje, kalbančiame apie kinų "Naujosios kartos", naujojo undergroundinio / nepriklausomo kino pradžią ir apskritai XX amžiaus 10 dešimtmečio miesto atmosferą. Didžiąją dalį laiko sudaro 1987-89m. nufilmuoti laisvai (ir nelegaliai) po Pekiną klajojančių "naujo kirpimo" menininkų monologai. Nelegaliai - nes visi jie neturi Pekino "hukou" (t.y. gyvenamosios vietos registracijos). Todėl ir būstą susirasti sunkiau, ir kraustytis tenka dažnai. Bet taip jie ir bastosi: laisvi, tai šen, tai ten, užsiima tuo, ką, kaip patys sako, visada norėjo daryti. Pakraščių žmonės, Pekino bohema. Būtent šitoje nepriklausomų dailininkų, teatralų, dargi roko muzikos pradininkų terpėje radosi tokie režisieriai kaip Zhang Yuanis. Jo vienas pirmųjų (o gal pirmasis?) filmų - "Pekino benkartai" - beveik tiesiogiai susijęs su pastaruoju dokumentiniu. Filmo herojai kalba apie "klajojimus", ką galima būtų išversti ir kaip "valkatavimą", bet pats kiniškas žodis netgi poetiškas: susideda iš "srauto, tekėjimo" ir "bangos". Nori nenori prisimeni, kad tokio "laisvo tekėjimo" tradicija anaiptol ne nauja, kad dar pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais būta taip pat siekusių gyventi menininkų. Arba matai tapytoją (nepamenu vardo), kaip ji kalba, visą laiką su cigarete rankoje, lyg apsvaigusi (turbūt tokia ir yra), ir prisimeni, kaip Tang laikų poetai šlovindavo svaigulį ir vyną, kaip kažkuris jų didžiavosi savo gebėjimais gerti... Kitas filmo herojus ilgai kalba apie tai, kad jam patinka būti 流氓 - žodis, kurį žodynas verčia kaip "chuliganą", bet jame taip pat yra anas "srautą" reiškiantis rašmuo, o antrasis susideda iš "pasprukimo" (arba "mirties") ir "liaudies / žmonių / tautos / etnoso". Kažkurio mano skaityto straipsnio autorius ironiškai pastebi, kad jei iš šio antrojo hieroglifo nubrauktume "pasprukimą", liktų žodis 流民, reiškęs iš provincijų į didmiesčius reformų laikais plūstelėjusius žmones, tokius pat plaukiotojus, plūduriuotojus (漂), kaip ir "Klajojimų po Pekiną" herojai. Tačiau anieji galbūt stengiasi, viliasi, kad kažkada jų klajonės baigsis, o filme rodomi menininkai patys negali apsispręsti, kas jiems geriau: ir šeimos norisi, ir kitokio gyvenimo tiesiog "neištvertų" (受不了). Filmo gale iš titrų sužinome, kad visi, išskyrus vieną, filmo herojų galiausiai išvažiavo į užsienį. Jie - pasaulio piliečiai, kaip patys atkakliai tvirtino. Filmui jau greit dvidešimt metų. Kaži, ar dar bėra tokių klajotojų Pekine?..