(no subject)
Taigi galų gale atsidūriau čia, ir tai jau didelis žingsnis. Bo turiu kvailą įprotį nepatikėti tuo kas bus, tol, kol nesu ten...
Tiesa pats pirmiausias kvapo gniaužalas - skrendant per pūkuotus snieguotus Andus. Stiuardesės viena kitą stumdė nuo langų, kad galėtų savo kameras prispaust prie stiklo ir nufotkint tą gėrį.
Kadangi gerbiami Air Comet kolegos kiek per vėlai apsižiūrėjo, kad jų lėktuvas netvarkoj, autobusų tiesiai į dykumą tądien nebeliko. Teks keliaut ryt. Gal ir geriau, išmiegosiu visą biologinio laikrodžio sumaištį, nes jau visai pasimečiau, kame gyvenu.
Ryte dar nosį įbedžiau į prieškolombinių laikų muziejų, kas visai sveikai supažindino mane apie ikikolonijinius laikus. Nes ir be europiečių, ikiinkinė ir inkinė civilizacijos sau klestėjo, gal kiek mūsų akimis žiaurokos - vaikus aukodamos ant ugnikalnių, bet sistemas jie turėjo neblogas, o ir menas net iki haliucinogeninių instrumentų ornamentų.
Pasmalsavau ir modernaus meno galerijoj, kuom čiliečiai gyvena. Vienas menininkas ypač suintrigavo. Senos idėjos per naujus akinius.
Šiaip pats Santjago kažkuo ypatingu nesužavėjo. Čiliečiai man pasirodė žmonės mandagūs, tyloki, tačiau santūriai springstantys naujomis idėjomis ir paieškomis. Ne veltui Pietų Amerikoje ji viena labiau bizniui patrauklių šalių. Krito akin tamsūs aprėdai - daugiausiai juoda spalva, kur ne kur vyšninė ar sodri raudona.
Ir... vaistinių miestas. Negi juos taip sveikatos bėdos vejas?
jau buvau pamiršus, kad keliaut galima ilgai ilgai ilgai. iš Santjago į San Pedro de Atakamą - apie tris dešimtis valandų tvarkingai atsėdėjau. Bet autobusai čia patogūs, semi-lova, lova. telikas. maistas. žo, nelabai ir pavargau tiek kelio atardama. O vaizdas per langą - ties sostine sultingai žalios, vėliau dykuminės.
Ta Atakamos dykuma - tai garbės žodis kaip mėnulis. Nulis žalumos (kur ne kur, bet ieškoti ir žiburys nepadės). Kalvagūbriai ir ugnikalniai (penkios dešimtys visai aktyvių, vienas tvarkingai kasmet pasireiškia). Visas vanduo išlytas Argentinoj, nes kalnai debesų nepraleidžia.
Tik iškėlus koją iš autobuso, jau galvojau blyn keiksiuos, negi vėl kaip Kenijoj tūkstančiai paiūlymų, ir ne visai realių. Bet šis indėniškai atrodantis jaunuolis - kažkaip patikimai pasirodė man ir prancūzei. Taigis viens du, ir mes dulkinu suvargusiu autubusėliu jau pas jį hosteliukyje.
Oazė nieko viduryje. Artimiausias miestas apie šimtas kilų. Šimtas kilų nieko. Dykumos, absoliučios pačios negyviausios ir sausiausios dykumos pasaulyje. Gana turistais prisotinta oazė, bet jauki. Susiorganizavau keletą turų - kai nelabai daug laiko turi, o pamatyt norisi, nieko kito ir nebelieka. Vakare jaukus pasiplepėjimas su kitais keliautojais prie kokos arbatos. Tiesą sakant, koka čia labai populiari. Ir nors tai tas pats augalas, kuris naudojas kokainui gaminti, patys lapeliai to, kas apie juos paslapčia šnabždama - neturi. Prie jo priprast negali, bet arbata padeda virškinimui ir ypač kenčiantiems nuo aukščio.
O kentėjau jau ir aš. Ryte ketvirtą jau dardam geizerių žiūrėt. Įspūdingai jie ten raitosi dūmais. Bet po gero pusvalandžio, jaučiau, kad jau galva kažką trimituoja, kaulai dangstosi nemalonia šiluma, skrandis prašosi lauk, ir apskritai jaučiau, kad jeigu nieks rankos nepaduos, sėsiu žemėn. Tokiais momentais pagalvoji, blyn dar nenoriu mirt...
Gidas parūpino papildomo deguonies ir kokos. Suveikė. Vėl grįžau gyventi, ir jau neužilgo sėdėjau termose, geizerių natūraliame baseinėlyje - vanduo kas antrą raibulį šildė nugarą, o nosis šalo apie minus dešimt ore.
Hehe, galų gale mačiau lamą. Iš pradžių klausiau savęs, kodėl pas mus tas įprotis vadint kvailoką merginą tokio mielo gyvuluko vardu. Bet paskui kaip iš niekiur nieko prancūzas astronomas leptelėjo - kaip ir visi kupranugarių atstovai, ji atrodo kvailoka...
popiet Mėnulio slėnis, kur tarpeklyje klausiau braškančių druskų stalaktitų ir saulę lydėjom už milžiniškos tamsiaodės kopos.
Kitą dieną lagūnos, druskos slėniai (pasirodo trečias didžiausias plotas pasaulyje) ir vietiniai kaimeliai. Gavau progos pabūt vienai... Nes keliaujant grupe tai nėr taip paprasta. O man tiesiog žviegte norisi tų minučių tik tarp manęs ir gamtos. betarpiškai.
Išsikeliavo kroatai, italai ir prancūzai, todėl palikau tik vokiečius dar dykumos smėlio uostyt, o pati per naktį į Ariką prie Ramaus vandenyno. Praleidau kone šešias valandas ant uolų besiblaškančioms bangoms ir nuo aukštos kalvos leidau saulę žemyn.
Pas Pati apsistojau netikėtai, ieškodama visai kitų svečių namų. Bet draugiškas žvilsgnis suviliojo, ir mes jau gėrėm kavukę salione. Supratau gal tik septyniasdešimt procentų, ką jie šneka, atsakyt tesugebėjau trisdešimt - nekokios prognozės. Tiesa, jie paguodė, kad bolivijoj visi šneka lėčiau ir paprasčiau. Tingūs čilėnai tingi liežuvį smarkiai vartyti. O ir šiaip ji plepi moteriškė pasitaikė, neveltui matyt į Pinočeto parankę (pasididžiuodama nuotrauką rodė) įsikibus jau gerai į ausį jam prisuokė. o vyras istorikas žiniomis apipylė...
Lietuviams bepigu keliaut po Čilę, Boliviją ar Peru. Tereikia tik paso. Nei vizų, nei papildomų mokesčių. Raitės plaukai skaitant, ko reikia amerikiečiams čia pakliūt. Todėl praėjau pro sieną paprasčiau nei vietinė.
La Paz. Džžyz. Bolivija visiškai kitokia nei Čilė... Bet apie tai - vėliau. Ryt pirma diena ligoninėj, ir mano galva dar sukas kiek, nes nors ir ne taip blogai, kaip ten prie tų geizerių, jaučiu, kad dar reiks keletos dienų smegenims duot apsiprast su deguonies trūkumu.
Tiesa pats pirmiausias kvapo gniaužalas - skrendant per pūkuotus snieguotus Andus. Stiuardesės viena kitą stumdė nuo langų, kad galėtų savo kameras prispaust prie stiklo ir nufotkint tą gėrį.
Kadangi gerbiami Air Comet kolegos kiek per vėlai apsižiūrėjo, kad jų lėktuvas netvarkoj, autobusų tiesiai į dykumą tądien nebeliko. Teks keliaut ryt. Gal ir geriau, išmiegosiu visą biologinio laikrodžio sumaištį, nes jau visai pasimečiau, kame gyvenu.
Ryte dar nosį įbedžiau į prieškolombinių laikų muziejų, kas visai sveikai supažindino mane apie ikikolonijinius laikus. Nes ir be europiečių, ikiinkinė ir inkinė civilizacijos sau klestėjo, gal kiek mūsų akimis žiaurokos - vaikus aukodamos ant ugnikalnių, bet sistemas jie turėjo neblogas, o ir menas net iki haliucinogeninių instrumentų ornamentų.
Pasmalsavau ir modernaus meno galerijoj, kuom čiliečiai gyvena. Vienas menininkas ypač suintrigavo. Senos idėjos per naujus akinius.
Šiaip pats Santjago kažkuo ypatingu nesužavėjo. Čiliečiai man pasirodė žmonės mandagūs, tyloki, tačiau santūriai springstantys naujomis idėjomis ir paieškomis. Ne veltui Pietų Amerikoje ji viena labiau bizniui patrauklių šalių. Krito akin tamsūs aprėdai - daugiausiai juoda spalva, kur ne kur vyšninė ar sodri raudona.
Ir... vaistinių miestas. Negi juos taip sveikatos bėdos vejas?
jau buvau pamiršus, kad keliaut galima ilgai ilgai ilgai. iš Santjago į San Pedro de Atakamą - apie tris dešimtis valandų tvarkingai atsėdėjau. Bet autobusai čia patogūs, semi-lova, lova. telikas. maistas. žo, nelabai ir pavargau tiek kelio atardama. O vaizdas per langą - ties sostine sultingai žalios, vėliau dykuminės.
Ta Atakamos dykuma - tai garbės žodis kaip mėnulis. Nulis žalumos (kur ne kur, bet ieškoti ir žiburys nepadės). Kalvagūbriai ir ugnikalniai (penkios dešimtys visai aktyvių, vienas tvarkingai kasmet pasireiškia). Visas vanduo išlytas Argentinoj, nes kalnai debesų nepraleidžia.
Tik iškėlus koją iš autobuso, jau galvojau blyn keiksiuos, negi vėl kaip Kenijoj tūkstančiai paiūlymų, ir ne visai realių. Bet šis indėniškai atrodantis jaunuolis - kažkaip patikimai pasirodė man ir prancūzei. Taigis viens du, ir mes dulkinu suvargusiu autubusėliu jau pas jį hosteliukyje.
Oazė nieko viduryje. Artimiausias miestas apie šimtas kilų. Šimtas kilų nieko. Dykumos, absoliučios pačios negyviausios ir sausiausios dykumos pasaulyje. Gana turistais prisotinta oazė, bet jauki. Susiorganizavau keletą turų - kai nelabai daug laiko turi, o pamatyt norisi, nieko kito ir nebelieka. Vakare jaukus pasiplepėjimas su kitais keliautojais prie kokos arbatos. Tiesą sakant, koka čia labai populiari. Ir nors tai tas pats augalas, kuris naudojas kokainui gaminti, patys lapeliai to, kas apie juos paslapčia šnabždama - neturi. Prie jo priprast negali, bet arbata padeda virškinimui ir ypač kenčiantiems nuo aukščio.
O kentėjau jau ir aš. Ryte ketvirtą jau dardam geizerių žiūrėt. Įspūdingai jie ten raitosi dūmais. Bet po gero pusvalandžio, jaučiau, kad jau galva kažką trimituoja, kaulai dangstosi nemalonia šiluma, skrandis prašosi lauk, ir apskritai jaučiau, kad jeigu nieks rankos nepaduos, sėsiu žemėn. Tokiais momentais pagalvoji, blyn dar nenoriu mirt...
Gidas parūpino papildomo deguonies ir kokos. Suveikė. Vėl grįžau gyventi, ir jau neužilgo sėdėjau termose, geizerių natūraliame baseinėlyje - vanduo kas antrą raibulį šildė nugarą, o nosis šalo apie minus dešimt ore.
Hehe, galų gale mačiau lamą. Iš pradžių klausiau savęs, kodėl pas mus tas įprotis vadint kvailoką merginą tokio mielo gyvuluko vardu. Bet paskui kaip iš niekiur nieko prancūzas astronomas leptelėjo - kaip ir visi kupranugarių atstovai, ji atrodo kvailoka...
popiet Mėnulio slėnis, kur tarpeklyje klausiau braškančių druskų stalaktitų ir saulę lydėjom už milžiniškos tamsiaodės kopos.
Kitą dieną lagūnos, druskos slėniai (pasirodo trečias didžiausias plotas pasaulyje) ir vietiniai kaimeliai. Gavau progos pabūt vienai... Nes keliaujant grupe tai nėr taip paprasta. O man tiesiog žviegte norisi tų minučių tik tarp manęs ir gamtos. betarpiškai.
Išsikeliavo kroatai, italai ir prancūzai, todėl palikau tik vokiečius dar dykumos smėlio uostyt, o pati per naktį į Ariką prie Ramaus vandenyno. Praleidau kone šešias valandas ant uolų besiblaškančioms bangoms ir nuo aukštos kalvos leidau saulę žemyn.
Pas Pati apsistojau netikėtai, ieškodama visai kitų svečių namų. Bet draugiškas žvilsgnis suviliojo, ir mes jau gėrėm kavukę salione. Supratau gal tik septyniasdešimt procentų, ką jie šneka, atsakyt tesugebėjau trisdešimt - nekokios prognozės. Tiesa, jie paguodė, kad bolivijoj visi šneka lėčiau ir paprasčiau. Tingūs čilėnai tingi liežuvį smarkiai vartyti. O ir šiaip ji plepi moteriškė pasitaikė, neveltui matyt į Pinočeto parankę (pasididžiuodama nuotrauką rodė) įsikibus jau gerai į ausį jam prisuokė. o vyras istorikas žiniomis apipylė...
Lietuviams bepigu keliaut po Čilę, Boliviją ar Peru. Tereikia tik paso. Nei vizų, nei papildomų mokesčių. Raitės plaukai skaitant, ko reikia amerikiečiams čia pakliūt. Todėl praėjau pro sieną paprasčiau nei vietinė.
La Paz. Džžyz. Bolivija visiškai kitokia nei Čilė... Bet apie tai - vėliau. Ryt pirma diena ligoninėj, ir mano galva dar sukas kiek, nes nors ir ne taip blogai, kaip ten prie tų geizerių, jaučiu, kad dar reiks keletos dienų smegenims duot apsiprast su deguonies trūkumu.