„Ištvirkavo vyrai su vyrais“. Romiečiams 1:25-27
Ankstesnės pastabos mums pravers analizuojant bene stipriausią Biblijos tekstą, kuriuo krikščionys tradicionalistai (vadinkime juos sutartinai) įrodinėja, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi:
"Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama". Romiečiams 1:25-27
Pirmiausia prasminga pakartoti: apaštalas Paulius negalėjo kalbėti apie homoseksualumą pirmajame amžiuje, nes kaip savarankiškas reiškinys jis atsirado tik XIX-XX amžių sandūroje. Kitaip tariant, Paulius čia nekalba apie meilės santykius tarp žmonių, kurie turi įgimtą seksualinį potraukį savo lyties asmenims.
Koks čia pokalbis? Iš konteksto (22-24 eilutės) aišku, kad kalbama apie stabmeldystę. Paulius rašo, kad pagonys atkrito nuo pagarbos vieninteliam Kūrėjui ir pradėjo garbinti kaip dievus Jo kūrinius. Dėl šios beprotybės stabmeldžiai ėmė "teršė savo kūnus" (24 eilutė).
Pagal laiško struktūrą tai ne tiek mokymas, kiek skaitytojų - Romos žydų - parengimas pačiam mokymui. Čia Paulius tik perpasakoja žydų ausiai žinomus kaltinimus pagonims. Ir visa tai tik tam, kad antrame skyriuje jis galėtų pasakyti: "Na, ar sutinkate? Ar didžiuojatės savo teisumu prieš helenus? Na, supraskite, kad esate ne ką geresni! Kad ir jūs turite nuodėmių, kurios veda į pasmerkimą!"
Šioje ištraukoje yra keletas galvosūkių, kurių neišsprendę negalime visiškai suprasti teksto. Kodėl Paulius stabmeldystę sieja su ištvirkavimu? Kodėl autorius, rašęs patriarchaliniu laikotarpiu, pradeda kalbėti apie moterų, o ne vyrų stabmeldystės nuodėmes? Kas yra "vertai atlyginama", kurią "už iškrypimą" sau padaro vyrai?
Visi šie klausimai išsisprendžia, jei atkuriamas istorinis kontekstas. Pirmajame amžiuje vienas iš valstybinių kultų Romoje buvo "didžiosios dievų motinos" Kibelės kultas. Įvairiose imperijos dalyse ji buvo garbinama skirtingais vardais.
"Vienas valdove, mane garbina visa visata įvairiais būdais, įvairiomis apeigomis ir vardais. Ten frygiečiai, žmonijos pirmagimiai, vadina mane pesinutiečių Dievų Motina, čia pirmykščiai Atikos gyventojai vadina mane Kekropos Minerva, čia kipriečiai, išplauti jūros, vadina mane Pafijos Venera, Kretos lankininkai - Diktinos Diana, trikalbiai siciliečiai - Stigijos Proserpina, eleusiniečiai - senovės deive Cerese, vieni - Junona, kiti - Bellona, tie - Hekate, šie - Ramnusija, o etiopai, kuriuos apšviečia pirmieji kylančios saulės spinduliai, arijai ir egiptiečiai, turtingi senovės mokslo, mane gerbia taip, kaip ir priklauso, vadindami mane tikruoju vardu - karališkąja Izide". (Ovidijus, Metamorfozės, arba Auksinis asilas. XI knyga, 5.)
Užrašas "Mater deum" ("Dievų motina") ant Julijos Domnos monetų, vaizduojančių Kibelę
Remiantis archeologiniais duomenimis, vienas iš frygų deivės Kibelės garbinimo centrų buvo Apaštalo Pauliaus gimtasis miestas Tarsas Kilikijoje. Apaštalas Paulius pirmosios ir antrosios misionieriškų kelionių metu pamokslavo Frygijoje, kur negalėjo išvengti susitikimų su populiariosios "dievų motinos" garbintojais.
Jau 204 m. pr. m. e. pagrindinė Kibelės šventykla buvo perkelta iš Pesinuntos Aukštutinėje Frygijoje į Romą. Čia buvo perkeltas ir jos simbolis - juodas falo formos akmuo. Taip romėnai bandė užkirsti kelią pralaimėjimui II pūnų kare. Romos imperatoriaus žmona tapo vyriausiąja Kibelės kunigė. Pačioje Romoje buvo įrengti penki Kibelės garbinimo centrai. Kaip rašė senovės romėnų poetas Ovidijus (43 m. pr. Kr. - 18 m. po Kr.) poemoje "Fasti" ("Kalendorius"), kasmet balandžio mėnesį Romos gatvėmis vykdavo šventosios procesijos. Natūralu, kad jos baigdavosi ritualinėmis orgijomis. Pauliaus adresatai romėnai, žinoma, visa tai matė savo akimis. Todėl apaštalui užteko tik pusės užuominos, kad sukeltų tikslias asociacijas.
Kibelės kultas iš esmės yra Saulės kanaaniečių kulto, su kuriuo kaimynavo Senojo Testamento žydai, tęsinys. Saulės dievybė šioje tradicijoje buvo garbinama dviem hipostazėmis. Palanki saulės įtaka gamtai ir žmonėms buvo garbinama Baalo ir jo žmonos Ašeros įvaizdžiu. Priešiška kaitra, žudanti visa, kas gyva, buvo garbinama Molocho ir Astarto, kurie reikalavo aukų, atvaizdu. Molochui buvo aukojami žmonės, įskaitant vaikus. Astartei jos garbintojai aukojo savo lytinius organus. Saulės dievybės moteriškų hipostazių garbinimą jau Kanaane lydėjo seksualinės orgijos. Šventyklose buvo praktikuojama šventoji prostitucija.
Kulto šventikės buvo moterys. Tai paaiškina, kodėl Paulius savo priekaištus pirmiausia skiria joms. O apaštalo teiginys, kad vyrai gauna jiems priklausantį atlygį, matyt, yra aliuzija į ritualinę kastraciją.
Štai kaip kasmetinį Astartės-Kibelos garbinimą aprašo II a. autorius Lukianas (traktatas "Apie Sirijos deivę"):
"Nustatytomis dienomis minia renkasi į šventovę orgijoms: gausybė galų ir dvasininkų, kuriuos jau išvardijau, rengia orgijas, pjaunasi rankas ir muša vienas kitą per nugaras. Daugybė muzikantų groja fleitomis, muša timpanus ir gieda dieviškai įkvėptas šventas giesmes. Visa tai vyksta už šventyklos ribų. Ir niekas iš orgijose dalyvaujančiųjų į šventyklą neįeina. Per šias dienas daugelis žmonių tampa galli. Kol vieni groja fleitomis ir rengia orgijas, daugelis jau yra pamišę, ir nors atvyko čia tik pasižiūrėti, pradeda tai daryti. Pasakysiu jums, ką jie daro: jaunuolis, kuris turi tai padaryti, garsiai šaukdamas nusimeta drabužius, išeina į miesto vidurį ir išsitraukia kalaviją; tie kalavijai ten nuolat būna, nes, manau, jie skirti šiam tikslui. Iškastravęs save kardu, jaunuolis bėga per visą miestą, rankose laikydamas tai, ką nukirto. Ir į kuriuos namus jis jį įmeta, iš ten jam duoda moteriškų drabužių ir papuošalų. Tai viskas, kas daroma kastracijos metu".
Tokiu būdu iškastruoti jaunuoliai tapdavo deivės tarnais - galais. Nuo tada jie gyveno šventyklose, dėvėjo moteriškus drabužius ir atliko moters vaidmenį. Per ritualines orgijas jie kartu su kunigėmis-moterimis tapdavo seksualiniais objektais kitiems vyrams ir moterims, atėjusiems garbinti "didžiosios dievų motinos".
"Mes matome tą ydingą liguistą įsivaizdavimą, kad savanoriškai atimti iš savęs galimybę tęsti giminę suteikia nemirtingumą, - aiškina tokio savęs žalojimo prasmę religinių idėjų istorikas profesorius Andrejus Zubovas. - Giminės tęsimas natūraliai suteikia protėvių nemirtingumą vaikuose, anūkuose. O savęs žalojimas tarsi suteikia individualų nemirtingumą". ("Великая богиня и воскресший бог древней Сирии. Лекция 63". Vaizdo įrašo stenograma. https://youtu.be/y3YVPLCTGUM)
Neįmanoma įsivaizduoti, kokį siaubą ir pasibjaurėjimą jautė žydai dėl tokios praktikos. Stabmeldžiai ne tik peržengė visas seksualinio santūrumo ir santuokinės ištikimybės ribas, bet ir savo noru užsitraukė tai, kas žydams buvo laikoma baisiausiu prakeiksmu: atimti iš savęs palikuonis. Priminsiu, kad Senojo Testamento judaizmo požiūriu, Dievo palaiminimas Izraelio tautai buvo išreikštas gausių palikuonių pažadu. Vaikų neturėjimas buvo laikomas bausme už nuodėmes, prakeiksmu ir didele nelaime. Staiga atsirado žmonių, kurie savo stabmeldystėje yra tokie pamišę, kad patys užsitraukia šį prakeiksmą!
Antrojo amžiaus krikščionių autorius Justinas, kankinys ir filosofas, taip pat nebuvo abejingas kulto orgijoms ("Apologija I"):
"...ne tik mergaitės, bet ir berniukai naudojami ištvirkavimui, ir, kaip, sakoma, senovės žmonės laikydavo jaučių, ožkų, avių ar ganomų arklių bandas, taip šiais laikais vaikai naudojami tik šiam gėdingam reikalui; be to, kiekvienoje tautoje yra daugybė hermafroditų ir ištvirkusių moterų, kurios tarnauja šiai bjaurystei. Iš jų imate atlyginimus, dovanas ir mokesčius, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo žemės. Kai kurie iš tų, kurie jais naudojasi, be bedieviško, bedieviško ir begėdiško maišymosi, kartais poruojasi su savo sūnumi, giminaičiu ar broliu. Yra tokių, kurie šiam tikslui skiria savo vaikus ir žmonas. Kai kurie netgi atvirai žalojasi, kad galėtų dalyvauti nenatūralioje paleistuvystėje, ir tokius sakramentus skiria dievų motinai".
Pauliui rūpi ne tik tai, kad moterys ir vyrai dalyvauja stabmeldystėje ir demonstruoja lytinį nesaikingumą, bet ir tai, kad jie "prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai". Tarp konservatyvių krikščionių paplitęs supratimas, kad Pauliui natūralūs yra heteroseksualūs santykiai, todėl homoseksualius santykius jis vadina nenatūraliais. Tačiau toks aiškinimas yra neteisingas.
Tiksliau, 26 eilutėje Paulius rašo, kad moterys keitėsi "τὴν φυσικὴν χρῆσιν εἰς τὴν παρὰ φύσιν" [tὴn fysikὴn chrῆsin eἰs tὴn parὰ fύsin] - "natūralus vartojimas ant antgamtinio". Nes "παρὰ" yra būtent super, daugiau. Angliškas '’super-natural’' yra pažodinis šio graikiško posakio vertimas.
Ką turi omenyje autorius? Kad per kulto orgijas moterys naudojo savo ir vyrų kūno organus papildomiems tikslams, kurių nenumato šių lytinių organų prigimtis.
Ką pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo suprantama kaip nenatūralus vartojimas, galime perskaityti Klemenso Aleksandriečio "Pedagogoje" (II a.). Jis aiškina, kad "poravimasis, atliekamas be tikslo pastoti, žmonėms neleistinas". Ir toliau:
"Gamta tiek maisto, tiek teisėtos santuokos atžvilgiu leidžia naudoti tik tai, kas natūralu, tikslinga ir padoru. Tai leidžia aistringai trokšti kurti vaikus. Tačiau bet koks perteklius ir nesaikingumas jau prieštarauja gamtos dėsniams; nenatūraliais ryšiais, tie, kurie juos leidžia, patys sau kenkia".
Taigi nenatūralus seksualumo naudojimas yra tada, kai jis yra perteklinis. O jis visuomet yra perteklinis, kai lytiniai santykiai nėra skirti prokreacijai.
Iki maždaug Jono Auksaburnio, t. y. maždaug IV a., vyravo aiškinimas, kad Romiečiams 1:26, 27 kalbama ne konkrečiai apie homoseksualų santykiavimą, bet apskritai apie visus lytinius santykius be pastojimo tikslo. Net palaimintasis Aurelijus Augustinas ("Antwort an die Pelagianer II: Ehe und Begehren") grąžina skaitytojus prie pirminio krikščioniškojo skaitymo:
"Dėl to, ką apaštalas sako apie nedorėlius, kad "vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais", Romiečiams 1:27 jis kalba ne apie santuokinį naudojimą, bet apie "natūralų naudojimą", norėdamas, kad suprastume, kaip atsitiko, kad per tam tikslui sukurtus narius abi lytys gali susijungti dauginimuisi. Vadinasi, net jei vyras susijungia su paleistuve, kad naudotųsi šiais nariais, toks naudojimasis yra natūralus. Tačiau jis nėra pagirtinas, o veikiau smerktinas. Tačiau bet kurios kūno dalies, neskirtos pastojimui, naudojimas yra nenatūralus ir nusikalstamas, jei vyras naudoja net savo žmoną. Tas pats apaštalas anksčiau Laiške Romiečiams 1:26 rašė apie moteris: "moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai", ir tada, kalbant apie vyrus, jis pridūrė, kad jie daro tai, kas yra nepadoru, kai jie palieka natūralų moters naudojimą. Taigi frazė "prigimtinius santykius" nereiškia, kad reikia girti santuokinį ryšį; tačiau taip smerkiami tie įžūlūs veiksmai, kurie yra nešvaresni ir nusikalstamesni net už vyro naudojimąsi moterimi, kuris, nors ir neteisėtas, vis dėlto yra natūralus".
Taigi heteroseksualūs lytiniai santykiai su prostitute yra natūralūs, bet nuodėmingi, o analiniai ar oraliniai lytiniai santykiai su teisėta žmona yra nenatūralūs. Pasak žydų (ir kai kurių krikščionių autorių), toks seksas yra nuodėmingas, nes juo neįgyvendinamas įsakymas daugintis, kuris buvo labai svarbus žydų santuokos supratimui, atsižvelgiant į Abraomui duotus pažadus dėl dauginimosi (Pradžios 17:4-7).
Netgi šiuolaikinis rabinas Shaul-Aizek Andruszczak taip atsako į klausimą apie galimybę vesti mylimą moterį, kuri kenčia nuo nevaisingumo:
"Iš esmės net vyras, kuris jau įvykdė įsakymą būti vaisingam ir daugintis, t. y. turi sūnų ir dukterį, kurie gali turėti savo vaikų, neturėtų vesti moters, kuri negali turėti vaikų. Tuo labiau tas, kuris dar neįvykdė šio įsakymo… Paprastai tariant, niekas negali uždrausti jums susituokti su žmogumi, kuris negali turėti vaikų. Tačiau, jei jums rūpi Toros nuomonė, Tora yra prieš tai". ("Можно ли жениться на бесплодной?" - atsakymas yra svetainėje "chabad.org". https://ru.chabad.org/library/article_cdo/aid/2693555/jewish/-.htm)
Kitas požiūris į nenatūralumo supratimą, kurį siūlo kai kurie autoriai, yra tas, kad Paulius laikė natūralia hierarchinę dalykų tvarką, išreikštą kituose laiškuose. Šioje hierarchijoje vyras turi valdyti, o moteris - paklusti. Ši samprata grindžiama natūraliais filosofiniais senovės žmonijos prietarais, pagal kuriuos moterys yra tik neišsivystę vyrai (apie tai kalbėjome anksčiau). Biblijos autoriai ir senovės komentatoriai, būdami savo laikmečio vaikai, ieškojo biblinių argumentų ne tik Dievo apreikštoms žinioms, bet ir iš žmogiškosios kultūros perimtoms idėjoms pagrįsti. Taigi, atsižvelgiant į minėtą požiūrį į sekso prigimtį, vyrai, kurie homoseksualiame akte atlieka pasyvų, moterišką vaidmenį, archajiškos pasaulėžiūros požiūriu, įžeidžia savo vyrišką prigimtį ir atima iš savęs garbę.
Kalbėdamas apie vyrų ir moterų hierarchiją ir tinkamą elgesį, Paulius taip pat remiasi natūralumo argumentu:
"Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus? Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Mat plaukai jai duoti vietoj dangalo". Korintiečiams 11:14-15
Bet argi vyrų biologija leidžia auginti ilgų plaukų? Žinoma, kad leidžia! Todėl tai, ką Paulius čia vadina natūraliu, prigimtiniu, yra tiesiog jo laikų kultūroje priimtos padorumo idėjos ir tradicijos. Na, o idėjos apie natūralumą - socialiai padorumą - keičiasi laikui bėgant ir priklausomai nuo kultūros! (Stačiatikių parapijiečiai iš Afrikos masajų genties, manau, gali būti neįleidžiami į rusų stačiatikių vienuolynus, įsižeidę dėl savo ne stačiatikiškos išvaizdos.)
Skaitydami tokias ištraukas turime būti atsargūs ir nepainioti doktrininio mokymo, pagrįsto Dievo Apreiškimu, su autoriaus asmeninėmis savybėmis, kurias lemia jo priklausymas tam tikro regiono ir laiko kultūrai. Visada turime atminti, kad Biblija yra Dievo įkvėpta, o ne Dievo padiktuota knyga!
Apibendrinant. Laiške Romiečiams 1:25-27 kalbama ne apie homoseksualius santykius, bet apie pagoniškas orgijas, kuriose buvo atliekami homoseksualūs veiksmai. Apaštalas Paulius tokius veiksmus laiko nuodėmingais ne dėl to, kad jie yra homoseksualaus pobūdžio, bet dėl to, kad: pirma, jie yra stabmeldystės forma, ir, antra, tokie veiksmai neveda prie pastojimo
Šią ištrauką galima laikyti stipriausiu bibliniu krikščionių tradicionalistų argumentu. Nors šis tekstas negali įrodyti homoseksualių meilės santykių nuodėmingumo, jis gali paliudyti, kad seksualinė tokios meilės išraiška yra nuodėminga. Tačiau tik tuo atveju, jei sutinkame, kad krikščionims tebėra nuodėminga tuoktis ir turėti lytinių santykių be tikslo susilaukti palikuonių.
Šį klausimą verta apsvarstyti atskirai. Kol kas tik pastebėsiu, kad ortodoksų tradicionalistas (pirmiausia kalbu apie koreligonistus) atsidurtų nepatogioje padėtyje, jei tvirtintų, kad neatsiejama santuokos paskirtis ir išskirtinė lytinio akto prasmė yra vaikų gimimas. Pirma, jis turėtų redaguoti Bažnyčios gerbiamų šventųjų sąrašą, tarp kurių yra poros, sąmoningai saugojusios nekaltybę santuokoje. O ši skaistybė santuokoje hagiografijose pateikiama kaip dieviškas žygdarbis. Antra, jam tektų leistis į ginčą su autoritetingais recenzuojamais stačiatikių leidiniais ir dokumentais.
Sinodo dokumente, išreiškiančiame Ekumeninio (Konstantinopolio) patriarchato socialinę doktriną - «For the Life of the World: Toward a Social Ethos of the Orthodox Church» (греч. оригинал: «Ὑπέρ τῆς τοῦ κόσμου ζωῆς. Τὸ κοινωνικό ἦθος τῆς Ὀρθόδοξης Ἐκκλησίας»), - sakoma:
"Klaidinga manyti, kad vyras ir moteris, susivieniję santuokos sakramentu, tampa "vienu kūnu" tik tada, kai gimsta vaikai, nors (žvelgiant iš istorinės perspektyvos) būtent tai daugiausia ir nurodoma atitinkamuose Pradžios knygos žodžiuose. Ortodoksų tradicija nuo seniausių laikų tvirtino visų Bažnyčios palaimintų santuokų sakramentinę pilnatvę, įskaitant ir bevaikes santuokas..."
Šventasis Vyskupų sinodas dešimtojo Visos Amerikos Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje susirinkimo proga išleido dokumentą: "Synodal Affirmations on Marriage, Family, Sexuality, and the Sanctity of Life" (Miami, Florida, July, 1992). Jame yra toks posakis:
"Susituokusios poros gali išreikšti savo meilę lytiškai santykiaudamos ne visada ketindamos susilaukti vaiko, tačiau santuokoje priimtinos tik tos pastojimo kontrolės priemonės, kurios nekenkia jau pradėtam vaisiui".
Žinoma, krikščionys tradicionalistai gali teigti, kad homoseksualiuose santykiuose negali būti be nuodėmės sekso būtent dėl to, kad homoseksualios poros negali susituokti. Tačiau dėl to kalti ne homoseksualai, o fundamentalistai, tradicionalistai ir konservatoriai, kurie savo šalyse neleidžia įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų! Paradoksalu, bet pasirodo, kad krikščionys, kurie iš lūpų į lūpas kalba apie tradicines krikščioniškąsias vertybes visuomenėje, iš tikrųjų sukuria sąlygas, skatinančias jų tautiečius nusidėti ir neleidžiančias jiems gyventi be ištvirkavimo teisėtoje santuokoje!