žvaigždės kartais krenta
Naujoje VK Ernestas Parulskis (beje, o kur vėl dingo RoRa?) laidoja išsipildžiusias svajones.
Babuška pasakojo, kad kažkada jaunystėje buvo nusprendusi perskaityti visas knygas pasaulyje. Akys nusilpo greičiau.
Mano pirma ryški vaikiška svajonė buvo tapti balerina. Nežinau iš kur, kodėl ir kaip - tada Jonavoje net baleto būrelio nebuvo. Teko atidėti kitam gyvenimui, nes mano amžius buvo tas, kai svajones pildo tėvai ar (Kalėdų) seneliai, o mama išsiųsti savo mažą vaikelį į Čiurlionkės internatą nesiryžo. Dar labai svajojau apie šuniuką. Mama nusileido po penkerių metų prašymų. Ačiū, mama :)
Kitų svajonių įgyvendinimą jau turėjau savo rankose. Dar pradinėse klasėse įsimylėjau Vilnių, nuo tada kitame mieste savęs neįsivaizdavau. Gyvenu, džiaugiuosi, myliu. Svajojau pasimokyti užsienyje - praleidau smagų ir turiningą pusmetį Miunchene. Jau porą metų dūsauju dėl mini. Vrum vrum - jau pavasaris ir jau turiu dėl ko džiaugtis. Gatvėje susimojuosim?!
Aš tikrai laimingas žmogus - mano svajonių laidot nereikia. Taip, aš racionali, planuojanti, siekanti. Mano svajonės surikiuotos eilutėje (jos niekad nesibaigia). Jos surūšiuotos į paprastas, lengvai įgyvendinamas ir nepaprastas, įgyvendinamas kur kas sunkiau. Žinau, kad neįgyvendinamų svajonių nėra. Ir gedulingų maršų aš nesiklausau.
P.S. Na gerai, turiu vieną sunkiai sunkiai įgyvendinamą.
Norėčiau sutikti rytą Arizonoje, namo verandoje (o fone būtų tos nuostabios raudonos uolos), supamoj kėdėj, užsiklojusi languotu pledu ir karštos stiprios kavos puodeliu rankoje. Saulė tik tekėtų, būtų nedidelis rūkas (kuris dryksta nuo spindulių), o kaubojai gintų bandą į ganyklą. Galvijų baubimas, kanopos į dulkes, žiogai (ar Arizonoj yra žiogų?), paukščiai, supamo krėslo girgždesys ir pojūtis kaip Orlovos dainoj - "ramumaramumaramumaramuma"... Kartais man atrodo, kad aš jau tai patyriau.