Branduolinis-informacinis karas
Tskant nusižengsiu savo principams ir nepateiksiu nuorodos į savo beveik buvusią darbovietę (formaliai aš ten dar šiandien ir ryt). Tegu tai būna mažytis atsakas mano buvusiems darbdaviams už patirtą apgavystę.
Tačiau estų dienraščio Eesti Paevaleht korespondento Maskvoje Jaanuso Piirsalu tekstas, kurį jis parašė lietuviškai auditorijai, pravažiavęs per Lietuvą, Baltarusiją ir Rusiją, man atrodo daug svarbesnis už mano santykius su ex-darbdaviais. Juoba jaučiu, kad išvydęs dienos šviesą šis komentaras kai kuriose mūsų institucijose sukėlė šiokį tokį šurmulį.
Baltijos regiono elektros energijos rinkoje dabar labai įdomus metas - Lietuvoje ir jos artimiausioje kaimynystėje bandoma vienu metu įgyvendinti trijų atominių elektrinių projektus. Kaliningrado srityje rusai jau ruošia plotą Baltijos atominei elektrinei (AE), lietuviai savo elektrinei ieško strateginio investuotojo užsienyje, statybvietę savajai jau išrinko ir baltarusiai. Trečiasis projektas - labiausiai miglotas, todėl kol kas į jį rimtai nežiūrėčiau.
Po mano susitikimų birželio mėnesį Maskvoje, Kaliningrade ir Vilniuje susidariau tvirtą įspūdį, kad rusų projektas yra pats realiausias ir kad 2016 metais Kaliningrado srityje pradės veikti mažiausiai vienas reaktorius (kitas reaktorius turėtų būti įjungtas 2018 metais). Aiškus Baltijos AE tikslas yra užimti reikšmingą Baltijos šalių rinkos dalį. Ar didelė ši galimybė ir kokią saugumo riziką ji reiškia Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai?
Vos už 15 kilometrų nuo Lietuvos sienos, prie Nemano miesto, jau kelintą mėnesį griaudėja maždaug šimtas buldozerių, kranų ir sunkiasvorių vilkikų. Kasdien ten apdorojama per 25 000 m³ grunto. Metų pabaigoje turi būti paruošta 200x200 m skersmens ir 15 m gylio duobė pirmojo reaktoriaus komplekso statybai pradėti. Planuojama pastatyti du šiuolaikinius suslėgto vandens branduolinius VVER tipo reaktorius. Kiekvieno galia - 1190 MW. Esu tikras, kad aštriausias klausimas nėra šios elektrinės keliamas pavojus, o būtent tai, kam rusai ketina parduoti naujosios elektrinės gaminamą elektrą.
Kol kas jokių atsakymų nėra, nors elektrinės statybos darbai vyksta. Rosatom apskaičiavimais, pastatyti elektrinę su dviem reaktoriais kainuos 5 mlrd. EUR. Į šią sumą neįskaičiuotos išlaidos elektros jungtims: papildomi 0,5-1,6 mlrd. EUR. Taigi, visas projektas kainuotų tiek pat, kiek nutiesti „Nord Stream“ dujotiekį Baltijos jūros dugnu.
Logiškai netgi Rusija nešvaistytų pinigų vėjais neturėdama aiškaus plano. Tačiau arba jo neatskleidžia, arba tikrai iki galo nežino. Bet kokiu atveju, ribotas jungčių skaičius yra pati silpniausia rusų projekto dalis. Visi ekspertai teigia, kad Baltijos elektrinė statoma tikintis elektrą eksportuoti, nes Kaliningrado srities energijos poreikius patenkins jau veikiančios elektrinės ir rudenį planuojama baigti gamtinėmis dujomis kūrenama šiluminė jėgainė.
Kai rusai kalba apie Vokietiją, Lenkiją ir Švediją kaip potencialius Baltijos elektrinės produkcijos naudotojus, darosi aišku, kad pati logiškiausia kryptis yra Lietuva, kur rusai galėtų parduoti elektros energiją. Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje jau dabar yra nutiestos aukštos įtampos perdavimo linijos.
Man aišku, jog didžiausia kliūtis rusų planui įgyvendinti yra tai, kad Lietuva nenori pirkti Baltijos AE elektros, nes pati planuoja pasistatyti atominę elektrinę. Lietuvai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos yra saugumo klausimas. Lietuvą šiuo požiūriu remia Latvija ir Estija.
Nors Lietuvoje nelabai norima kalbėti apie konkuravimą su rusų elektrine, aišku, kad ši tema yra svarbiausia. Netgi tai, kad abi šalys ieško strateginių investuotojų, galinčių padėti finansuoti elektrinių statybą. Lietuvai sunkiau, nes Rosatom pirmąjį Baltijos AE reaktorių įstengs suręsti savo arba valstybės pinigais. Tačiau ir jie pirmą kartą Rusijos istorijoje projekte kvietė dalyvauti investuotojus iš užsienio, siūlydami 49% akcijų. Taigi antras reaktorius Baltijske tikriausiai bus statomas jau suradus investuotoją(us). Vienas iš kandidatų yra, pavyzdžiui, italų Enel.
Rusija visur skleidžia nuomonę, esą Lietuva nėra pajėgi pasistatyti jėgainę, nes paprasčiausiai neturi pinigų ir vieningos politinės nuomonės šiuo klausimu. Tikrai tikėtina, kad įsibėgėjusi Baltijos AE statyba gali sumažinti užsienio investuotojų susidomėjimą panašios elektrinės projektu Lietuvoje. Vyksta informacinis karas, kurio įtakos nepavadinsime maža, jei vadovausimės prielaida, jog klausimas yra Baltijos šalių elektros energijos saugumas.
Paprasčiau tariant, Rusijos planas grindžiamas tuo, kad Europos Sąjungos reikalavimu Lenkija ir Estija privalo uždaryti savo senas elektrines, o tai, uždarius Ignalinos elektrinę, dar labiau padidins elektros energijos deficitą Baltijos šalyse. Be abejo, Rusija neketina perimti nei ES elektros energijos politikos, nei elektros energijos rinkos taisyklių, tačiau jomis pasinaudodama tikisi perimti kaimyninių šalių elektros rinkos valdymą. Įdomu, ar Europos Sąjunga ketina kaip nors reaguoti į šių Baltijos šalių, taip pat Lenkijos interesus?
Bet kuriuo atveju, visos Baltijos šalys turėtų susikibti rankomis ir daryti viską, kad Lietuvos atominė elektrinė visgi imtų veikti, bent 2020-aisiais. Tačiau aišku tai, kad delsti nebegalima. Eesti Energia Atominės energetikos skyriaus vadovas Andresas Troppas birželio pabaigoje man sakė, kad Estijai artimiausi 12 mėnesių Lietuvos atominės elektrinės statybos diskusijoje yra lemiami: bus tarptautinis konsorciumas ar ne. „Jei per 12 mėnesių neatsiras jokių prošvaisčių, teks rimtai pagalvoti apie alternatyvas“,- pasakė Troppas. Jo žodžius tikriausiai reikia suprasti kaip Eesti Energia nerimą, kad Lietuvos jėgainės projektas vėl užsitęs, ir jo nepatikimumas paprasčiausiai išbaidys investuotojus. Tai ir būtų užtikrinta Rusijos pergalė šiame kare dėl elektros rinkos.
Tačiau estų dienraščio Eesti Paevaleht korespondento Maskvoje Jaanuso Piirsalu tekstas, kurį jis parašė lietuviškai auditorijai, pravažiavęs per Lietuvą, Baltarusiją ir Rusiją, man atrodo daug svarbesnis už mano santykius su ex-darbdaviais. Juoba jaučiu, kad išvydęs dienos šviesą šis komentaras kai kuriose mūsų institucijose sukėlė šiokį tokį šurmulį.
Baltijos regiono elektros energijos rinkoje dabar labai įdomus metas - Lietuvoje ir jos artimiausioje kaimynystėje bandoma vienu metu įgyvendinti trijų atominių elektrinių projektus. Kaliningrado srityje rusai jau ruošia plotą Baltijos atominei elektrinei (AE), lietuviai savo elektrinei ieško strateginio investuotojo užsienyje, statybvietę savajai jau išrinko ir baltarusiai. Trečiasis projektas - labiausiai miglotas, todėl kol kas į jį rimtai nežiūrėčiau.
Po mano susitikimų birželio mėnesį Maskvoje, Kaliningrade ir Vilniuje susidariau tvirtą įspūdį, kad rusų projektas yra pats realiausias ir kad 2016 metais Kaliningrado srityje pradės veikti mažiausiai vienas reaktorius (kitas reaktorius turėtų būti įjungtas 2018 metais). Aiškus Baltijos AE tikslas yra užimti reikšmingą Baltijos šalių rinkos dalį. Ar didelė ši galimybė ir kokią saugumo riziką ji reiškia Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai?
Vos už 15 kilometrų nuo Lietuvos sienos, prie Nemano miesto, jau kelintą mėnesį griaudėja maždaug šimtas buldozerių, kranų ir sunkiasvorių vilkikų. Kasdien ten apdorojama per 25 000 m³ grunto. Metų pabaigoje turi būti paruošta 200x200 m skersmens ir 15 m gylio duobė pirmojo reaktoriaus komplekso statybai pradėti. Planuojama pastatyti du šiuolaikinius suslėgto vandens branduolinius VVER tipo reaktorius. Kiekvieno galia - 1190 MW. Esu tikras, kad aštriausias klausimas nėra šios elektrinės keliamas pavojus, o būtent tai, kam rusai ketina parduoti naujosios elektrinės gaminamą elektrą.
Kol kas jokių atsakymų nėra, nors elektrinės statybos darbai vyksta. Rosatom apskaičiavimais, pastatyti elektrinę su dviem reaktoriais kainuos 5 mlrd. EUR. Į šią sumą neįskaičiuotos išlaidos elektros jungtims: papildomi 0,5-1,6 mlrd. EUR. Taigi, visas projektas kainuotų tiek pat, kiek nutiesti „Nord Stream“ dujotiekį Baltijos jūros dugnu.
Logiškai netgi Rusija nešvaistytų pinigų vėjais neturėdama aiškaus plano. Tačiau arba jo neatskleidžia, arba tikrai iki galo nežino. Bet kokiu atveju, ribotas jungčių skaičius yra pati silpniausia rusų projekto dalis. Visi ekspertai teigia, kad Baltijos elektrinė statoma tikintis elektrą eksportuoti, nes Kaliningrado srities energijos poreikius patenkins jau veikiančios elektrinės ir rudenį planuojama baigti gamtinėmis dujomis kūrenama šiluminė jėgainė.
Kai rusai kalba apie Vokietiją, Lenkiją ir Švediją kaip potencialius Baltijos elektrinės produkcijos naudotojus, darosi aišku, kad pati logiškiausia kryptis yra Lietuva, kur rusai galėtų parduoti elektros energiją. Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje jau dabar yra nutiestos aukštos įtampos perdavimo linijos.
Man aišku, jog didžiausia kliūtis rusų planui įgyvendinti yra tai, kad Lietuva nenori pirkti Baltijos AE elektros, nes pati planuoja pasistatyti atominę elektrinę. Lietuvai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos yra saugumo klausimas. Lietuvą šiuo požiūriu remia Latvija ir Estija.
Nors Lietuvoje nelabai norima kalbėti apie konkuravimą su rusų elektrine, aišku, kad ši tema yra svarbiausia. Netgi tai, kad abi šalys ieško strateginių investuotojų, galinčių padėti finansuoti elektrinių statybą. Lietuvai sunkiau, nes Rosatom pirmąjį Baltijos AE reaktorių įstengs suręsti savo arba valstybės pinigais. Tačiau ir jie pirmą kartą Rusijos istorijoje projekte kvietė dalyvauti investuotojus iš užsienio, siūlydami 49% akcijų. Taigi antras reaktorius Baltijske tikriausiai bus statomas jau suradus investuotoją(us). Vienas iš kandidatų yra, pavyzdžiui, italų Enel.
Rusija visur skleidžia nuomonę, esą Lietuva nėra pajėgi pasistatyti jėgainę, nes paprasčiausiai neturi pinigų ir vieningos politinės nuomonės šiuo klausimu. Tikrai tikėtina, kad įsibėgėjusi Baltijos AE statyba gali sumažinti užsienio investuotojų susidomėjimą panašios elektrinės projektu Lietuvoje. Vyksta informacinis karas, kurio įtakos nepavadinsime maža, jei vadovausimės prielaida, jog klausimas yra Baltijos šalių elektros energijos saugumas.
Paprasčiau tariant, Rusijos planas grindžiamas tuo, kad Europos Sąjungos reikalavimu Lenkija ir Estija privalo uždaryti savo senas elektrines, o tai, uždarius Ignalinos elektrinę, dar labiau padidins elektros energijos deficitą Baltijos šalyse. Be abejo, Rusija neketina perimti nei ES elektros energijos politikos, nei elektros energijos rinkos taisyklių, tačiau jomis pasinaudodama tikisi perimti kaimyninių šalių elektros rinkos valdymą. Įdomu, ar Europos Sąjunga ketina kaip nors reaguoti į šių Baltijos šalių, taip pat Lenkijos interesus?
Bet kuriuo atveju, visos Baltijos šalys turėtų susikibti rankomis ir daryti viską, kad Lietuvos atominė elektrinė visgi imtų veikti, bent 2020-aisiais. Tačiau aišku tai, kad delsti nebegalima. Eesti Energia Atominės energetikos skyriaus vadovas Andresas Troppas birželio pabaigoje man sakė, kad Estijai artimiausi 12 mėnesių Lietuvos atominės elektrinės statybos diskusijoje yra lemiami: bus tarptautinis konsorciumas ar ne. „Jei per 12 mėnesių neatsiras jokių prošvaisčių, teks rimtai pagalvoti apie alternatyvas“,- pasakė Troppas. Jo žodžius tikriausiai reikia suprasti kaip Eesti Energia nerimą, kad Lietuvos jėgainės projektas vėl užsitęs, ir jo nepatikimumas paprasčiausiai išbaidys investuotojus. Tai ir būtų užtikrinta Rusijos pergalė šiame kare dėl elektros rinkos.