A. Brazauskas nesuprato "Istorinės klaidos"
Paskutiniame mano redaguotame žurnalo "Kelias" numeryje keletą vien Pauliaus Lileikio nuotraukomis iliustruotų puslapių skyrėme prezidento Algirdo Brazausko (1932-2010) atminimui. Projektuojant publikaciją ta tema man atrodė, jog žurnalo auditorijai būtų įdomu išgirsti Arvydo Juozaičio požiūrį. Susitarėme, kad buvusio populiaraus Sąjūdžio lyderio In Memoriam A. Brazauskui nebus nei koks nors iškilmingas, nei dirbtinai patetiškas. Platforma: 1990-ųjų kovą paskelbtas A. Juozaičio manifestas "Istorinė klaida", kuris daugelio sąjūdininkų tada, švelniai tariant, buvo lyginamas su išdavyste.
Neskaičiusiems ar neprisimenantiems "Istorinės klaidos" siūlau negaišti laiko :)
1990-ųjų kovą „Lietuvos ryto“ puslapiuose paskelbtas Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nario Arvydo Juozaičio manifestas „Istorinė klaida“ (jame kritikuotas demokratiškai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos sprendimas balsuoti už Vytautą Landsbergį į šalies lyderio postą) iki šiol tebėra vienas ryškiausių šio žanro pavyzdžių.
- „Istorinės klaidos“ žodžių potekstė visada sukosi aplink Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko konkurencijos alternatyvą. Kodėl Jūs, aktyvus ir populiarus Sąjūdžio veikėjas, tada sakėte, kad pasirinkusi komunistą Algirdą Brazauską, Aukščiausioji Taryba klydo? Ar iki šiol tebemanote, kad klydo istoriškai?
- Straipsnio „Istorinė klaida“ reikšmė buvo egzistencinė. Tai nebuvo straipsnis klasikine prasme. Jis - politinė pozicija, kurią ne bet kas galėjo pareikšti ir ne bet kas būtų išgirstas. 1990 metų pradžioje Lietuvoje buvo aišku, kad yra tik du politinės jėgos poliai - Sąjūdis ir A. Brazauskas. Paradoksalu, žinoma, tačiau jį reikėjo fiksuoti. Sveikas visuomenės protas matė ir vertino A. Brazausko patirtį ir gerą valią, o šalia jos - Sąjūdžio entuziazmą ir milžiniškus rezervus. Silpna V. Landsbergio pozicija nebuvo rimtai traktuojama, o jo „lipimas per lavonus“, jo aistra tapti diktatoriumi - atstumianti. Mano požiūriu, buvo judama klasikinės diktatūros keliu: mistifikuojama ir naikinama racionali aplinka, o politika verčiama mišiomis. Vidinis Lietuvos susinaikinimo pavojus išryškėjo 1988-ųjų lapkritį. Paradoksas buvo tas, kad apie A. Brazausko ir Sąjūdžio pusiausvyros fenomeną reikėjo pasakyti laiku ir stipriai, nepaisant to, kad „politikos naujakurių elitas“ tave pasmerks. Reikėjo aukos.
Strategiškai „Istorinė klaida“ laimėjo, pozicija pasiteisino. Tiesa, reikėjo dar ilgokai laikytis savo linijos, veikiant įvairiais būdais net iki 1997 m. prezidento rinkimų. Teko sukurti net Artūro Paulausko politinį įvaizdį ir vadovauti jo kampanijai prezidento rinkimuose. Pagaliau kai paaiškėjo, kad V. Landsbergis sutriuškintas pirmajame rinkimų ture, A. Paulausko vaidmuo buvo atliktas. Tada iškilo Valdas Adamkus, kuris, žinoma, buvo geresnis variantas už buvusį prokurorą. Antrajame ture aš nebesiekiau A. Paulausko pergalės, ir, manau, tai daugelis suprato (galiu priminti kontrproduktyvų aktą V. Adamkų pavadinant „atėjūnu“). Žodžiu, buvo atlikta viskas iki galo. Nuo 1998 m. sausio, pasibaigus prezidento rinkimams, politika iš mano biografijos pasitraukė.
Su A. Brazausku niekada asmeniškai neteko kalbėtis apie didžiąją politiką. Už mano poziciją jis niekada nepasakė „ačiū“ ir, esu tikras, ne itin ją vertino. „Istorinės klaidos“ reikšmės jis nesuprato. Pagaliau ne jam buvo skirta visa, ką dariau. Dar daugiau turiu pasakyti: A. Brazauskas visada manęs vengė (nereikia pamiršti 1989 m. pirmųjų laisvų rinkimų, kurių metu palikau jam laisvą kelią). Pagaliau tik vieną vienintelį kartą jis pasiūlė padirbėti kartu - 2001 m. liepą. Tada pakvietė į savo vyriausybę politinio pasitikėjimo patarėju švietimo, kultūros ir sporto klausimais. Man tas darbas pasirodė svarbus ne tiek dėl politikos, kiek dėl kultūros.
- Ką būnant A. Brazausko - ministro pirmininko - komandoje reiškė Jūsų karjeros posūkis iš patarėjo posto į kultūros atašė pareigas Kaliningrado konsulate? Paaukštinimą ar nuokalnę?
- Nepritariau A. Brazausko suteiktai paramai Rolando Pakso rinkimuose į prezidentus. Tad išsyk po rinkimų, jau kitą dieną (2003 m. sausio 7 d.) pasitraukiau iš darbo vyriausybėje. Lietuvoje politika buvo nulemta, stovėjome ant ES ir NATO slenksčio. Man atgijo senas noras panirti į Latviją - jos kalbą, kultūrą. Sąjūdžio laikų bičiulis Petras Vaitiekūnas 2003 m. baigė ambasadoriaus kadenciją Rygoje, tad buvo galimybė pakeisti jį. Tačiau A. Brazausko komanda neleido to padaryti. Po metų vyriausybė įsteigė kultūros atašė etatą Karaliaučiaus generaliniame konsulate. Man buvo pasiūlyta pradėti šį darbą. Jis pasirodė viliojantis ir svarbus, be to, savotiška kompensacija už „numarintą“ Latviją. Bet nuo likimo nepabėgsi: nuo 2009 m. sausio aš Latvijoje, jos kalboje ir kultūroje. Tiesa, kaip privatus asmuo.
- Norime ar ne, tačiau „Istorinėje klaidoje“ užfiksuota alternatyva buvo jaučiama net per A. Brazausko laidotuves. Ką galėtumėte pasakyti šiandien visiems - ir jo nuoširdžiai gedintiems, ir lygiai taip nuoširdžiai nekenčiantiems?
- A. Brazauskas nebuvo komunistas. Jis - laiko kūdikis, prisiėmęs Maskvos ir Vilniaus valdžių gūžynes. Jo asmenyje ryškiausiai pulsavo sveikas lietuviškas protas. Būdamas iš esmės labai jautrus ir ambicingas žmogus, jis vis dėlto nelipo „per galvas“, ką darė beveik visi Sąjūdžio politikai ir veikėjai. Žinoma, dar 1989 m., sunaikinus Valerijono Baltrūno opoziciją LKP CK aparate, niekas iš savų tautinių komunistų nedrįso durti A. Brazauskui į nugarą. Tai buvo jo politinio kapitalo pamatas.
Komunistinė nomenklatūra buvo neišvengiama, ir kildavo tik vienas klausimas: kurioje pusėje daugiau stovėsi - Vilniaus ar Maskvos? A. Brazauskas nė karto nesuklupo - jis amžiams stojo Lietuvos pusėn, tuo paliudydamas, kad tapo geriausiu „vėlyvojo“ Antano Sniečkaus gvardijos kariu. Nežinau, ar kas žino, kad A. Sniečkaus portretas nuolat buvo jo poilsio kambaryje vyriausybės rūmuose, paskutinėje darbo vietoje. Turint galvoje, jog tai buvo politiškai pavojinga, šis faktas negali nekelti simpatijų A. Brazauskui. Jis nebuvo chameleonas, gerbė savo mokytoją ir jo fenomenalų sugebėjimą dirbti Lietuvai teroristinės SSRS valdžios sąlygomis. Nuo 1956 m., kai pradėjo „atsakingas partines pareigas“ Kauno HE statyboje, iki pat Valdovų rūmų atstatymo iniciatyvos ir atkaklios paramos projektui (tai juk A. Sniečkaus Trakų pilies atstatymo tęsinys!), A. Brazauskas buvo Lietuvos kelio ženklas. Pats aukščiausias ženklas. Jis lygiai 50 metų buvo su Lietuva - niekam to nebuvo lemta ir vargu ar bus.
Neskaičiusiems ar neprisimenantiems "Istorinės klaidos" siūlau negaišti laiko :)
1990-ųjų kovą „Lietuvos ryto“ puslapiuose paskelbtas Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nario Arvydo Juozaičio manifestas „Istorinė klaida“ (jame kritikuotas demokratiškai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos sprendimas balsuoti už Vytautą Landsbergį į šalies lyderio postą) iki šiol tebėra vienas ryškiausių šio žanro pavyzdžių.
- „Istorinės klaidos“ žodžių potekstė visada sukosi aplink Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko konkurencijos alternatyvą. Kodėl Jūs, aktyvus ir populiarus Sąjūdžio veikėjas, tada sakėte, kad pasirinkusi komunistą Algirdą Brazauską, Aukščiausioji Taryba klydo? Ar iki šiol tebemanote, kad klydo istoriškai?
- Straipsnio „Istorinė klaida“ reikšmė buvo egzistencinė. Tai nebuvo straipsnis klasikine prasme. Jis - politinė pozicija, kurią ne bet kas galėjo pareikšti ir ne bet kas būtų išgirstas. 1990 metų pradžioje Lietuvoje buvo aišku, kad yra tik du politinės jėgos poliai - Sąjūdis ir A. Brazauskas. Paradoksalu, žinoma, tačiau jį reikėjo fiksuoti. Sveikas visuomenės protas matė ir vertino A. Brazausko patirtį ir gerą valią, o šalia jos - Sąjūdžio entuziazmą ir milžiniškus rezervus. Silpna V. Landsbergio pozicija nebuvo rimtai traktuojama, o jo „lipimas per lavonus“, jo aistra tapti diktatoriumi - atstumianti. Mano požiūriu, buvo judama klasikinės diktatūros keliu: mistifikuojama ir naikinama racionali aplinka, o politika verčiama mišiomis. Vidinis Lietuvos susinaikinimo pavojus išryškėjo 1988-ųjų lapkritį. Paradoksas buvo tas, kad apie A. Brazausko ir Sąjūdžio pusiausvyros fenomeną reikėjo pasakyti laiku ir stipriai, nepaisant to, kad „politikos naujakurių elitas“ tave pasmerks. Reikėjo aukos.
Strategiškai „Istorinė klaida“ laimėjo, pozicija pasiteisino. Tiesa, reikėjo dar ilgokai laikytis savo linijos, veikiant įvairiais būdais net iki 1997 m. prezidento rinkimų. Teko sukurti net Artūro Paulausko politinį įvaizdį ir vadovauti jo kampanijai prezidento rinkimuose. Pagaliau kai paaiškėjo, kad V. Landsbergis sutriuškintas pirmajame rinkimų ture, A. Paulausko vaidmuo buvo atliktas. Tada iškilo Valdas Adamkus, kuris, žinoma, buvo geresnis variantas už buvusį prokurorą. Antrajame ture aš nebesiekiau A. Paulausko pergalės, ir, manau, tai daugelis suprato (galiu priminti kontrproduktyvų aktą V. Adamkų pavadinant „atėjūnu“). Žodžiu, buvo atlikta viskas iki galo. Nuo 1998 m. sausio, pasibaigus prezidento rinkimams, politika iš mano biografijos pasitraukė.
Su A. Brazausku niekada asmeniškai neteko kalbėtis apie didžiąją politiką. Už mano poziciją jis niekada nepasakė „ačiū“ ir, esu tikras, ne itin ją vertino. „Istorinės klaidos“ reikšmės jis nesuprato. Pagaliau ne jam buvo skirta visa, ką dariau. Dar daugiau turiu pasakyti: A. Brazauskas visada manęs vengė (nereikia pamiršti 1989 m. pirmųjų laisvų rinkimų, kurių metu palikau jam laisvą kelią). Pagaliau tik vieną vienintelį kartą jis pasiūlė padirbėti kartu - 2001 m. liepą. Tada pakvietė į savo vyriausybę politinio pasitikėjimo patarėju švietimo, kultūros ir sporto klausimais. Man tas darbas pasirodė svarbus ne tiek dėl politikos, kiek dėl kultūros.
- Ką būnant A. Brazausko - ministro pirmininko - komandoje reiškė Jūsų karjeros posūkis iš patarėjo posto į kultūros atašė pareigas Kaliningrado konsulate? Paaukštinimą ar nuokalnę?
- Nepritariau A. Brazausko suteiktai paramai Rolando Pakso rinkimuose į prezidentus. Tad išsyk po rinkimų, jau kitą dieną (2003 m. sausio 7 d.) pasitraukiau iš darbo vyriausybėje. Lietuvoje politika buvo nulemta, stovėjome ant ES ir NATO slenksčio. Man atgijo senas noras panirti į Latviją - jos kalbą, kultūrą. Sąjūdžio laikų bičiulis Petras Vaitiekūnas 2003 m. baigė ambasadoriaus kadenciją Rygoje, tad buvo galimybė pakeisti jį. Tačiau A. Brazausko komanda neleido to padaryti. Po metų vyriausybė įsteigė kultūros atašė etatą Karaliaučiaus generaliniame konsulate. Man buvo pasiūlyta pradėti šį darbą. Jis pasirodė viliojantis ir svarbus, be to, savotiška kompensacija už „numarintą“ Latviją. Bet nuo likimo nepabėgsi: nuo 2009 m. sausio aš Latvijoje, jos kalboje ir kultūroje. Tiesa, kaip privatus asmuo.
- Norime ar ne, tačiau „Istorinėje klaidoje“ užfiksuota alternatyva buvo jaučiama net per A. Brazausko laidotuves. Ką galėtumėte pasakyti šiandien visiems - ir jo nuoširdžiai gedintiems, ir lygiai taip nuoširdžiai nekenčiantiems?
- A. Brazauskas nebuvo komunistas. Jis - laiko kūdikis, prisiėmęs Maskvos ir Vilniaus valdžių gūžynes. Jo asmenyje ryškiausiai pulsavo sveikas lietuviškas protas. Būdamas iš esmės labai jautrus ir ambicingas žmogus, jis vis dėlto nelipo „per galvas“, ką darė beveik visi Sąjūdžio politikai ir veikėjai. Žinoma, dar 1989 m., sunaikinus Valerijono Baltrūno opoziciją LKP CK aparate, niekas iš savų tautinių komunistų nedrįso durti A. Brazauskui į nugarą. Tai buvo jo politinio kapitalo pamatas.
Komunistinė nomenklatūra buvo neišvengiama, ir kildavo tik vienas klausimas: kurioje pusėje daugiau stovėsi - Vilniaus ar Maskvos? A. Brazauskas nė karto nesuklupo - jis amžiams stojo Lietuvos pusėn, tuo paliudydamas, kad tapo geriausiu „vėlyvojo“ Antano Sniečkaus gvardijos kariu. Nežinau, ar kas žino, kad A. Sniečkaus portretas nuolat buvo jo poilsio kambaryje vyriausybės rūmuose, paskutinėje darbo vietoje. Turint galvoje, jog tai buvo politiškai pavojinga, šis faktas negali nekelti simpatijų A. Brazauskui. Jis nebuvo chameleonas, gerbė savo mokytoją ir jo fenomenalų sugebėjimą dirbti Lietuvai teroristinės SSRS valdžios sąlygomis. Nuo 1956 m., kai pradėjo „atsakingas partines pareigas“ Kauno HE statyboje, iki pat Valdovų rūmų atstatymo iniciatyvos ir atkaklios paramos projektui (tai juk A. Sniečkaus Trakų pilies atstatymo tęsinys!), A. Brazauskas buvo Lietuvos kelio ženklas. Pats aukščiausias ženklas. Jis lygiai 50 metų buvo su Lietuva - niekam to nebuvo lemta ir vargu ar bus.