Brazausko matrica
Man laaaaabai patiko Vytauto V. Landsbergio tekstas šia meta Alfoje: http://www.alfa.lt/straipsnis/10374631/?Prezidentui.Brazauskui.atminti=2010-07-01_15-40 Tai jo Brazausko matricos versija.
Ketvirtadienio vakarą regioninei spaudai surašiau savo post scriptum...
A. Brazausko matrica
Vėlyvas prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių dienos vakaras. Nuo ano lemtingo šeštadienio televizijos kanalai po kelis kartus išrodė, regis, visus apie jį iki šiol sukurtus dokumentinius filmus. Laikraščiai, interneto portalai paskelbė vėliausius ir anksčiau skelbtus pokalbius su vienu ryškiausių naujausiųjų laikų Lietuvos politiku. Rytoj TV kanalų vaizdelius žymintys ženkleliai vėl bus spalvoti, nebeplevėsuos gedulo juostomis perrištos tautinės vėliavos.
Niekada nebuvau A. Brazausko-politiko gerbėjas. Tris kartus labai skirtingais laikais teko daryti su juo interviu. Gal porą kartų įvairiose kompanijose su velioniu bendrauti neformaliai - kaip žmogus jis paliko šilto žmogaus įspūdį. Nors, ko gero, niekada nebesužinosiu, kada jis iš tikrųjų buvo nuoširdus. Braukdamas žmonišką ašarą prie nušauto kolegos Vito Lingio karsto ar bendražygių slapta padarytame įraše, kur aptardamas komunistų partijos parceliuojamo turto reikalą taria savo garsųjį „vsio zakono“ (rus. viskas teisėta). 1992-aisiais, vesdamas savo partiją į rinkimus su „parlamentinės respublikos“ lozungu ar gerokai vėliau viešai bėdodamas dėl menkų prezidento institucijos įgaliojimų. Sakydamas per televiziją savo garsiąją kalbą taip pat ir apie sunkią komunistinės praeities kuprą, kuri neleidžia jam kandidatuoti antrai prezidento kadencijai, ar po dvejų metų, kada sugrįžo į politiką, atrodo, įtikėjęs savo išskirtine „šalies gelbėtojo“ misija...
XX amžiaus pradžios prancūzų kino scenaristas Etienne‘as Rey‘us, ko gero, buvo teisus sakydamas, kad daugelio žmonių bendru triūsu pasiekta pažanga dažniausiai prirašoma konkrečių personažų nuopelnams - „nei minia, nei Istorija nemėgsta kolektyvinių ir anoniminių darbų“. Citatos autorių prisiminiau ne todėl, kad pastarosiomis dienomis įdėmiau stebėjus žiniasklaidą, nejučiom galima buvo patikėti, kad pirmasis demokratiniu būdu išrinktas prezidentas buvo gal net pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės „liokajus“, „kalvis“ ar net „įkvėpėjas“.
A. Brazausko politinį paveldą ateityje neabejotinai išanalizuos iš to duoną kremtantys istorikai ir politologai. Nors šiandien sunku atsikratyti minties, kad iš tikrųjų A. Brazauskas-politikas buvo veik idealus Lietuvos visuomenės iliuzijų įsikūnijimas. Ne sąmoningai elektorato instinktus dirginantis populistas, kokių šalies politikoje matėme ir matome per akis, o iliuzinė matrica. Atitinkanti visuomenės kritinės masės nuostatą, jog iš komandinio ūkio į konkurenciniais principais grįstą ekonomiką galima bristi „žingsnis po žingsnio“, be ūkio struktūros pertvarkos ir skausmingų reformų (1992 m. antroje pusėje tokios nuostatos laikėsi apie du trečdaliai lietuvių). Skatinant ne asmeninės atsakomybės, o visiško paternalizmo paradigmą politikoje, mažinant konkurenciją, didinant biurokratiją ir gramzdinant šalį korupcijos liūne. Gyventi vakarietiškai, tačiau dirbant sovietiškai apsižergus vienintelį energetikos išteklių vamzdį iš Rusijos (tokia energetikos politika A. Brazausko buvo viešai deklaruota). Dinamiškai besivystančioje globalioje ekonomikoje gyventi stabiliai nesikeičiant...
Net šiandien - kada apie mirusiuosius arba gerai arba nieko - sunku atrasti autentišką A. Brazausko-politiko veiksmą, kuris konkrečiu metu būtų prieštaravęs visuomenės kritinės masės nuotaikoms. Išskyrus vieną - atsiprašymą už II Pasaulinio karo metais žydų žudynėse dalyvavusius lietuvius Izraelio knesete. Šioje vietoje pridurčiau dar vieną kruopščiai, kryptingai atliktą užsienio politikos misiją: tarpvalstybinėmis sutartimis suręstą Lietuvos kaimynystę su visais be išimties kaimynais - rusais, baltarusiais, švedais. Net latviais, nepaisant „Maišiagalos memorandumo“ ir ligšiol atviro klausimo dėl sienos Baltijos jūroje. Šį tikslą A. Brazauskas skelbė vos tapęs prezidentu ir jį sugebėjo įgyvendinti taip, kad sutartimis grįsta kaimynystė kelia pavydą ne tik Estijoje bei Latvijoje, bet ir iš pirmo žvilgsnio kur kas labiau vienalytėje posovietinėje NVS erdvėje.
Ir atvirkščiai: ar šiandien, lygindami tuometines visuomenės nuotaikas turėtume prie A. Brazausko nuopelnų priskirti Lietuvos integraciją į vakarietiškas ūkio ir saugumo struktūras, apie ką šiandien kalba ne tik jo bendražygiai, bet ir skelbia Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida? Tik todėl, kad nenuslydo? Ko gero, nuopelnus už tai, kad nejučiom nenuslydo, turėtume skirti labiau ir menkiau žinomiems jo oponentams, kurie viešai oponuodami tokiam artimam statistinio lietuvio dvasiai lyderiui aukojo savo populiarumą arba dėl to suvis nėrė į politinę nebūtį.
Ir apskritai, man rodos, kad A. Brazausko politinio paveldo tyrinėtojai dėl to patirs nemenką iššūkį. Nes analizuodami kone kiekvieną iš šio pasaulio pasitraukusio Lietuvos prezidento veiksmą turės kruopščiai vertinti skirtingu metu arčiausiai jo buvusią politinių bendražygių ratą ir jų darytą įtaką. Raimundas Rajeckas, Justas Vincas Paleckis, Česlovas Juršėnas, Lionginas Šepetys, Vladimiras Beriozovas, Adolfas Šleževičius, Alfonsas Navickas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Vilius Kavaliauskas ir kiti. Nepaisant aiškaus, vienijančio bendro vardiklio - iš tikrųjų skirtingo intelekto, pažiūrų ir vertybių žmonės.
Lietuva palaidojo savo pirmąjį demokratiškai išrinktą prezidentą. Klausimas, ar ta pačia proga užkasė keistąsias „stabilios gerovės“ iliuzijas.
Ketvirtadienio vakarą regioninei spaudai surašiau savo post scriptum...
A. Brazausko matrica
Vėlyvas prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių dienos vakaras. Nuo ano lemtingo šeštadienio televizijos kanalai po kelis kartus išrodė, regis, visus apie jį iki šiol sukurtus dokumentinius filmus. Laikraščiai, interneto portalai paskelbė vėliausius ir anksčiau skelbtus pokalbius su vienu ryškiausių naujausiųjų laikų Lietuvos politiku. Rytoj TV kanalų vaizdelius žymintys ženkleliai vėl bus spalvoti, nebeplevėsuos gedulo juostomis perrištos tautinės vėliavos.
Niekada nebuvau A. Brazausko-politiko gerbėjas. Tris kartus labai skirtingais laikais teko daryti su juo interviu. Gal porą kartų įvairiose kompanijose su velioniu bendrauti neformaliai - kaip žmogus jis paliko šilto žmogaus įspūdį. Nors, ko gero, niekada nebesužinosiu, kada jis iš tikrųjų buvo nuoširdus. Braukdamas žmonišką ašarą prie nušauto kolegos Vito Lingio karsto ar bendražygių slapta padarytame įraše, kur aptardamas komunistų partijos parceliuojamo turto reikalą taria savo garsųjį „vsio zakono“ (rus. viskas teisėta). 1992-aisiais, vesdamas savo partiją į rinkimus su „parlamentinės respublikos“ lozungu ar gerokai vėliau viešai bėdodamas dėl menkų prezidento institucijos įgaliojimų. Sakydamas per televiziją savo garsiąją kalbą taip pat ir apie sunkią komunistinės praeities kuprą, kuri neleidžia jam kandidatuoti antrai prezidento kadencijai, ar po dvejų metų, kada sugrįžo į politiką, atrodo, įtikėjęs savo išskirtine „šalies gelbėtojo“ misija...
XX amžiaus pradžios prancūzų kino scenaristas Etienne‘as Rey‘us, ko gero, buvo teisus sakydamas, kad daugelio žmonių bendru triūsu pasiekta pažanga dažniausiai prirašoma konkrečių personažų nuopelnams - „nei minia, nei Istorija nemėgsta kolektyvinių ir anoniminių darbų“. Citatos autorių prisiminiau ne todėl, kad pastarosiomis dienomis įdėmiau stebėjus žiniasklaidą, nejučiom galima buvo patikėti, kad pirmasis demokratiniu būdu išrinktas prezidentas buvo gal net pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės „liokajus“, „kalvis“ ar net „įkvėpėjas“.
A. Brazausko politinį paveldą ateityje neabejotinai išanalizuos iš to duoną kremtantys istorikai ir politologai. Nors šiandien sunku atsikratyti minties, kad iš tikrųjų A. Brazauskas-politikas buvo veik idealus Lietuvos visuomenės iliuzijų įsikūnijimas. Ne sąmoningai elektorato instinktus dirginantis populistas, kokių šalies politikoje matėme ir matome per akis, o iliuzinė matrica. Atitinkanti visuomenės kritinės masės nuostatą, jog iš komandinio ūkio į konkurenciniais principais grįstą ekonomiką galima bristi „žingsnis po žingsnio“, be ūkio struktūros pertvarkos ir skausmingų reformų (1992 m. antroje pusėje tokios nuostatos laikėsi apie du trečdaliai lietuvių). Skatinant ne asmeninės atsakomybės, o visiško paternalizmo paradigmą politikoje, mažinant konkurenciją, didinant biurokratiją ir gramzdinant šalį korupcijos liūne. Gyventi vakarietiškai, tačiau dirbant sovietiškai apsižergus vienintelį energetikos išteklių vamzdį iš Rusijos (tokia energetikos politika A. Brazausko buvo viešai deklaruota). Dinamiškai besivystančioje globalioje ekonomikoje gyventi stabiliai nesikeičiant...
Net šiandien - kada apie mirusiuosius arba gerai arba nieko - sunku atrasti autentišką A. Brazausko-politiko veiksmą, kuris konkrečiu metu būtų prieštaravęs visuomenės kritinės masės nuotaikoms. Išskyrus vieną - atsiprašymą už II Pasaulinio karo metais žydų žudynėse dalyvavusius lietuvius Izraelio knesete. Šioje vietoje pridurčiau dar vieną kruopščiai, kryptingai atliktą užsienio politikos misiją: tarpvalstybinėmis sutartimis suręstą Lietuvos kaimynystę su visais be išimties kaimynais - rusais, baltarusiais, švedais. Net latviais, nepaisant „Maišiagalos memorandumo“ ir ligšiol atviro klausimo dėl sienos Baltijos jūroje. Šį tikslą A. Brazauskas skelbė vos tapęs prezidentu ir jį sugebėjo įgyvendinti taip, kad sutartimis grįsta kaimynystė kelia pavydą ne tik Estijoje bei Latvijoje, bet ir iš pirmo žvilgsnio kur kas labiau vienalytėje posovietinėje NVS erdvėje.
Ir atvirkščiai: ar šiandien, lygindami tuometines visuomenės nuotaikas turėtume prie A. Brazausko nuopelnų priskirti Lietuvos integraciją į vakarietiškas ūkio ir saugumo struktūras, apie ką šiandien kalba ne tik jo bendražygiai, bet ir skelbia Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida? Tik todėl, kad nenuslydo? Ko gero, nuopelnus už tai, kad nejučiom nenuslydo, turėtume skirti labiau ir menkiau žinomiems jo oponentams, kurie viešai oponuodami tokiam artimam statistinio lietuvio dvasiai lyderiui aukojo savo populiarumą arba dėl to suvis nėrė į politinę nebūtį.
Ir apskritai, man rodos, kad A. Brazausko politinio paveldo tyrinėtojai dėl to patirs nemenką iššūkį. Nes analizuodami kone kiekvieną iš šio pasaulio pasitraukusio Lietuvos prezidento veiksmą turės kruopščiai vertinti skirtingu metu arčiausiai jo buvusią politinių bendražygių ratą ir jų darytą įtaką. Raimundas Rajeckas, Justas Vincas Paleckis, Česlovas Juršėnas, Lionginas Šepetys, Vladimiras Beriozovas, Adolfas Šleževičius, Alfonsas Navickas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Vilius Kavaliauskas ir kiti. Nepaisant aiškaus, vienijančio bendro vardiklio - iš tikrųjų skirtingo intelekto, pažiūrų ir vertybių žmonės.
Lietuva palaidojo savo pirmąjį demokratiškai išrinktą prezidentą. Klausimas, ar ta pačia proga užkasė keistąsias „stabilios gerovės“ iliuzijas.