Menininkai ir neformalaus ugdymo reforma

[ryst1966]

Ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių dviejų dešimtmečių laisvėjimo patirtis rodo vieną įdomią tendenciją. Galingiausiu judėjimų prieš totalitarinę sistemą varikliu paprastai tampa intelektualai (sovietijoje - "inteligentai"). Jie plevėsuoja reformų vėliava iki labai aiškios ribos: tol, kol reformos neprisėlina prie "lesyklėlės", iš kurios tasai reformų šauklių korpusas paprastai minta. Tada gi absoliučiai didesnė dalis buvusių reformų šauklių tampa neregėtais oportunistais. Tada jie lygiai taip pat aršiai, tik nevisada kultūringai stoja už tai, kad jų socialinę gerovę užtikrinanti sistema ginkdie nebūtų paliesta, nebūtų reformuota. Kad iš jos nebūtų išsuktas nė vienas varžtelis. Žinoma, gindami savo socialinį gerbūvį kalba daugiau apie "valstybės interesą", "ateities kartas", "griaunamus valstybės pamatus". Tačiau tatai nekeičia viso reikalo esmės.

Jaučiuosi labai keistai: kažkada, regis, 14 metų dainavęs "Ąžuoliuko" chore šiandien mėginu oponuoti vienam aktyviausių ŠMM pateikto neformalaus ugdymo koncepcijos projekto oponentų - prof. Vytautui Miškiniui. Man tiesiog taip atrodo: galbūt iki šiol toji muzikos, meno mokyklų sistema buvo labai patogi muzikai ir menams gabiems vaikams (tačiau man kažkodėl atrodo, kad pirmučiausiai ji patogi šioje sistemoje dirbantiems žmonėms). Tačiau dabartinė sistema nėra neformalaus ugdymo institutas, kuris būtų prieinamas visiems vaikams.

http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=5053