Istoriniai klausimėliai
Praėjusįjį ketvirtadienį Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės Vilniaus filialo (ELSA) aktyvistai Vilniaus universitete pakvietė moderuoti diskusiją "Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės efektyvumas: ar griežčiausia bausmė - geriausia bausmė".
Man tai buvo visiškai nauja patirtis ir tam tikras nejaukumas: nesu labai linkęs aktyviai reikštis net profesiniais klausimais (gal dėl to, kad sulig amžiaus skaitliuku tų klausimų vis daugiau). O čia dar - studentai teisininkai ir diskusijos moderavimas.
Įspūdžiai - kuo geriausi. Kelios dešimtys jaunų, gabių, žingeidžių žmonių. Jie turi savo nuomonę apie teisės ir bausmių sistemą. Man be to pasirodė, kad didi dauguma kuo puikiausiai suvokia, kad teisinės sistemos pamatas yra vertybės. Todėl laikosi labai skirtingų nuomonių fundamentaliu mirties bausmės klausimu. Labai skirtingai mato baudžiamosios teisės efektyvumo problemą.
Suglumau tą popietę gal tik kartą. Pabaigos reziumė metu mėginau keliais žodžiais pasakyti, kokia neįsivaizduojama Lietuvos teisinės sistemos pažanga pasiekta per paskutinius du dešimtmečius. Per kančias, klaidas, klystkelius. O netikėta buvo tai, kad paklausus auditorijos, ar kas nors ką nors girdėjęs apie vadinamą "prevencinį sulaikymą" - vieną didžiausių kontroversijų baudžiamosios teisėkūros naujausioje istorijoje - neišvydau nė vienos pakeltos rankos.
Kelintąsyk bendraudamas su maždaug dvigubai jaunesniais žmonėmis patiriu, jog net specializuotose siauresnio profilio diskusijose nejaučiu, mano požiūriu, kai kurių fundamentalių pamatų fragmentų. Kalbant konkrečiai apie baudžiamosios teisės sistemos vystymąsi, IMHO, tam tikra naujausioji jo istorija, jos kontroversijos, klystkeliai, klaidų atitaisymas ir neatitaisymas, turėtų būti "hard diske", "operacinėje sistemoje". Ko gero, tai ne tik dabartinių studentų teisininkų ar teisės studijų problema. Prieš kurį laiką pokalbiuose su studentais - ekonomistais kilo įspūdis, kad jie turi labai ribotą supratimą apie tai, kokį socialinės-ekonominės sistemos virsmą ši šalis pergyveno nuo 1990-ųjų. Ir ko gero, pergyvena iki šiol.
Nesu privalomųjų "šlovingosios praeities" studijų šalininkas. Tačiau, viena vertus, studijuojant paskutinių dviejų dešimtmečių patirtį įvairiose srityse, ją tyrinėti yra lengviausia - dar tebegyvi konkretūs personažai, mažiausiai įvairių mitologijų ir pan. Kita vertus, jeigu planuoji kažką nuveikti kažkokioje socialinėje sistemoje, visuomenės institute, neišvengiamai turi mėsinėti, kodėl toji sritis sutvarkyta būtent taip ir kas konkrečiai, dėl kokių priežasčių, sąlygų, iššūkių ją taip surėdė.
Na, tiesiog man taip atrodo.
Man tai buvo visiškai nauja patirtis ir tam tikras nejaukumas: nesu labai linkęs aktyviai reikštis net profesiniais klausimais (gal dėl to, kad sulig amžiaus skaitliuku tų klausimų vis daugiau). O čia dar - studentai teisininkai ir diskusijos moderavimas.
Įspūdžiai - kuo geriausi. Kelios dešimtys jaunų, gabių, žingeidžių žmonių. Jie turi savo nuomonę apie teisės ir bausmių sistemą. Man be to pasirodė, kad didi dauguma kuo puikiausiai suvokia, kad teisinės sistemos pamatas yra vertybės. Todėl laikosi labai skirtingų nuomonių fundamentaliu mirties bausmės klausimu. Labai skirtingai mato baudžiamosios teisės efektyvumo problemą.
Suglumau tą popietę gal tik kartą. Pabaigos reziumė metu mėginau keliais žodžiais pasakyti, kokia neįsivaizduojama Lietuvos teisinės sistemos pažanga pasiekta per paskutinius du dešimtmečius. Per kančias, klaidas, klystkelius. O netikėta buvo tai, kad paklausus auditorijos, ar kas nors ką nors girdėjęs apie vadinamą "prevencinį sulaikymą" - vieną didžiausių kontroversijų baudžiamosios teisėkūros naujausioje istorijoje - neišvydau nė vienos pakeltos rankos.
Kelintąsyk bendraudamas su maždaug dvigubai jaunesniais žmonėmis patiriu, jog net specializuotose siauresnio profilio diskusijose nejaučiu, mano požiūriu, kai kurių fundamentalių pamatų fragmentų. Kalbant konkrečiai apie baudžiamosios teisės sistemos vystymąsi, IMHO, tam tikra naujausioji jo istorija, jos kontroversijos, klystkeliai, klaidų atitaisymas ir neatitaisymas, turėtų būti "hard diske", "operacinėje sistemoje". Ko gero, tai ne tik dabartinių studentų teisininkų ar teisės studijų problema. Prieš kurį laiką pokalbiuose su studentais - ekonomistais kilo įspūdis, kad jie turi labai ribotą supratimą apie tai, kokį socialinės-ekonominės sistemos virsmą ši šalis pergyveno nuo 1990-ųjų. Ir ko gero, pergyvena iki šiol.
Nesu privalomųjų "šlovingosios praeities" studijų šalininkas. Tačiau, viena vertus, studijuojant paskutinių dviejų dešimtmečių patirtį įvairiose srityse, ją tyrinėti yra lengviausia - dar tebegyvi konkretūs personažai, mažiausiai įvairių mitologijų ir pan. Kita vertus, jeigu planuoji kažką nuveikti kažkokioje socialinėje sistemoje, visuomenės institute, neišvengiamai turi mėsinėti, kodėl toji sritis sutvarkyta būtent taip ir kas konkrečiai, dėl kokių priežasčių, sąlygų, iššūkių ją taip surėdė.
Na, tiesiog man taip atrodo.