Žodis vietoje politikos veiksmo
Seimas vėl delegavo vyriausybei prievolę reikalauti kompensacijos iš Rusijos. Dabar už 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu padarytą žalą.
Čia turbūt turėtume katutėmis paploti už mūsų Seime sėdinčių politikų aukštą patriotizmo ir moralės lygį. Tik vat man į tai visiškai nusispjauti, kaip į bet kurį kitą populizmą. Dar daugiau - man pikta, kada iš manęs atiminėja duoną. Manyčiau, kad visokie moralizuotojai galėtų laisvai sau dirbti žiniasklaidoje, nevyriausybinėse organizacijose, plušėti intelekto arimuose beigi tarnauti įvairių konfesijų bažnyčioms. Kitaip tariant - už aktyviosios politikos ribų.
Gal taip jiems patiems ir neatrodo, tačiau moralizuojantys politikai demonstruoja savo bejėgiškumą. Žinoma, besistengdami gražiai atrodyti. Tačiau jiems tatai išeina nebent kaip impotentams-optimistams: "Pažiūrėkit, kaip gražiai kabo".
17 mūsų nepriklausomybės metų parodė, kad kompensacijų š Rusijos įvairiais klausimais bylos, kurių siekiama politinėmis deklaracijomis - beprastis laiko gaišinimas. Griaudėjimas pasinėrus į vandenį. O, regis, kaip tik politikams (ne žurnalistams, filosofams ar zakristijonams) visuomenės suteikė, palyginti su vidutinėmis, tiesiog išskirtines galimybes tarpvalstybiniuose santykiuose, politinėms diskusijoms ir sprendimų paieškoms.
Deklaracijos kepamos žymiai lengviau, neišdeginant praktiškai jokių intelekto pastangų, todėl jų prasmė dažniausiai yra pasmerkta žlugti, o šalutinės pasekmės paprastai būna skaudžios.