Nežinomoji socialinė politika
Sveiki sulaukę trečiųjų - ko gero, sunkiausių, krizės metų. 2007-2008 m. JAV sprogęs nekilnojamojo turto burbulas buvo labai toli ir dar sunkiai apčiuopiamas. Prieš metus prasidėjusi finansinė griūtis vis dar buvo abstraktaus pinigų pasaulio problema, o vos į ministro pirmininko kabinetą įžengusio Andriaus Kubiliaus laidytos krizinės apokalipsės iš tikrųjų labiau erzino, nei vertė susimąstyti. 2010-uosius, užsienio finansų ir ūkio analitikų požiūriu, jau dabar galime drąsiai krikštyti tikro socialinio sunkmečio metais. Ne tik Lietuvoje, bet ir visose daugmaž išsivysčiusio ūkio šalyse.
Prognozuojama globali šių metų problema: 50-70 mln. bedarbių. Nacionalinis iššūkis Lietuvos politikams - psichologiškai svarbi 300 tūkst. darbo neturinčių žmonių riba. Peržengus ją kils rimtų abejonių dėl dabartinės vyriausybės pajėgumo šią problemą spręsti. Ūkio ministro Dainiaus Kreivio tezė apie tai, kad pernai dėl valdžios įgyvendinto „Ekonomikos skatinimo plano“ šalyje pavyko išsaugoti apie 40 tūkst. darbo vietų, gali būti tiesa. Tačiau lygiai taip jai tinka bene populiariausias 2009-ųjų lietuvių kalbos žodis: „neįtikina“. Nes kaip planas buvo nenuoseklus, fragmentiškas, o svarbiausia - tragiškai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių vėluojantis.
Tačiau nors ir tolima nuo tobulybių, A. Kubiliaus pasirinktos politikos kryptis - trumpinti išsipūtusias viešąsias išlaidas ir taupyti - greičiausiai buvo teisinga. Įvertinus visas kitas siūlytas alternatyvas, galima patirti šiurpą vien pagalvojus apie tai, kuo Lietuvos ūkiui ir socialinei aplinkai būtų pasibaigę kairiųjų ir jiems prijaučiančių lozungai įveikti krizę „skatinant vartojimą“. Dar giliau į dugno dumblą, tik jau už savus pinigus ir santaupų likučius - bankai tada jau nebeskolino. Latvija kvadratu.
Galima nė neabejoti, jog keliais tūkstančiais per savaitę pasipildančią bedarbių armiją didesnės dalies politikų, verslo lyderių ir ekspertų kalbos apie gerėjančius šalies mokroekonomikos rodiklius erzins nepalyginamai labiau, nei A.Kubiliaus apokalipsės prieš metus. Makroekonomika ir jos rodikliai šiai visuomenei įdomūs, tačiau prilygsta „ponų gyvenimo“ kronikai. Todėl vien apie „ponų gyvenimą“ pasakojantys politikai su visuomene gali suvis nesusišnekėti. Todėl viešai matuojant šalies ūkio ir visuomenės sveikatą pasitelkiant tik makroekonominius rodiklius (Lietuvoje tai madinga ir esą respektabilu) galima skaudžiai paslysti.
Palaipsniui stos tokia tikrovė, kurioje baigsis įstatymais numatytas maksimalus bedarbio pašalpos mokėjimo laikas. Toji tikrovė neišvengiamai atvers akis valdantiesiems politikams, kad socialinė politika yra daug sudėtingesnis ir didesnių intelekto pastangų reikalaujantis uždavinys nei gaisrų gesinimas „Sodros“ kiauraskylėje. Ne „Sodros“, o socialinės politikos idėjų, intelekto ir vadybinių gebėjimų deficitas yra didžiausia šios vyriausybės problema. Jos, atrodo, neišsprendė nė kol kas vienintelė A. Kubiliaus kabineto rokiruotė, socialinės apsaugos ir darbo ministro kėdėje pakeitus Rimantą Dagį į Donatą Jankauską. Tiesa, jeigu kovą su „socialiai priešišku“ darbo užmokesčiu ir išmokomis manipuliavusių kūdikius auginančių motinų sluoksniu galėtume laikyti svarbiu krikščionių demokratų politikos aspektu - taigi taip ir buvo. Du kartus prezidentės Dalios Grybauskaitės „šachuoti“ Vyriausybės mėginimai „prastumti“ motinų išmokų apkarpymus liudija net ne kovą, o tikrą karo stovį.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis dar prieš metus yra pastebėjęs, kad „darbo rinkos nacionalinės politikos sfera Ekonomikos nuosmukio suvaldymo programoje beveik neatsispindėjo, nors Europos Komisijos rekomendacijose užimtumo stabilizavimas yra ekonominės krizės suvaldymo programos stuburas“. Akivaizdu, kad per metus toji politika Lietuvoje taip ir neatsirado. Arba apie ją nėra žinoma, išskyrus tai, kad premjero A. Kubiliaus pasirinktas lozungas 2010-iesiems - darbo vietų išsaugojimas beigi kūrimas. Kaip sukurti darbo vietas tuščioje vietoje (antai net septynias dešimtis dar neveikiančiuose Valdovų rūmuose) rodo „tarnystę Lietuvai“ Juozo Oleko lūpomis vėl siūlantys socialdemokratai. Ko gero, socialinė politika nėra vien tik tai, jeigu ji nenumato mažesnių valstybės socialinių įsipareigojimų, piliečių intereso ir galimybių kelti kvalifikaciją, o darbdaviams - uždirbti pelno.