Iki tikros draugystės trūksta vamzdžio
Arba iki tikro vamzdžio trūksta tik draugystės.
Čia visai neseniai girdėjau, jog LR UR ministro V. Ušacko "naujas santykių su Rusija puslapis" yra didžiulė mįslė, nes kas jame surašyta ir ar iš principo kas nors parašyta - nedaug kas žino. O dar mažiau tų, kurie gali prasmingai išdėstyti naują santykių su Rusija koncepciją. Suvis įdomiau, kad p. Ušackas yra premjero (ir galbūt mažiau šia tema apsišvietusio - europarlamentaro V. Landsbergio) koalicinei vyriausybei pasiūlyta figūra, dėl ko net krikdemų viduje iki šiol girdisi graudžių raudų iš tų bendrapartiečių, kurie iki šiol save laikė neginčijamais užsienio santykių (ir ypač santykių su Rusija) specialistais.
Jeigu neoficialiai krikdemų gretose pasakojama prielaida, kaip ir kas pasiūlė V. Ušacką į ministrus, yra bent jau netoli tiesos, kyla poreikis priminti vieną svarbų, tačiau vis labiau istorijoje pasilikusį aspektą.
Taigi praėjusiąją savaitę vykdamas į Maskvą susitikti su rusų UR ministru Sergejumi Lavrovu, p. Ušackas tvirtino derybose nekelsiąs klausimo dėl kompensacijų už okupacijos padarytą žalą. Nors kompensacijos problema iki šiol buvo pamatinis Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių akmuo, kurio 17 metų neįmanydavo įveikti jokia politinė jėga, jeigu tik sumanydavo kokiais nors sumetimais tuos santykius radikaliai pagerinti. Pravartu priminti, jog užsienio reikalų ministrais dabartinėje koalicinėje vyriausybėje taip ir netapę politikai dešimtį paskutiniųjų metų būdami opozicijoje į pamatinį akmenį pirštu baksnodavo kiekviena palankia proga. O jeigu palanki proga pasitaikydavo rečiau nei kartą per pusmetį - tai ir tada, kai neturėjo ką pasakyti.
Pamatinis kompensacijos už okupacijos padarytą žalą akmuo buvo užridentas piliečių referendume 1992 metų vasarą. Mano galva, ano referendumo aplinkybės dabar yra nepelnytai pamirštos. Ypač ta, kad kompensacijos klausimas tąsyk tebuvo švelniai tariant pagalbinis. Arba tam tikra prasme - viliotinis.
Taigi 1992-aisiais V. Landsbergio šalininkai Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) siekė patvirtinti keletą įstatymų dėl prezidento institucijos su plačiais įgaliojimais. Tų metų pavasarį Seime buvo priimtas kompromisas - perduoti šį klausimą spręsti piliečių referendumui ("“Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo”). Tačiau artėjant balsavimui sociologinės apklausos rodė, jog visuomenei į šią problemą mažumėlę nusispjaut. Tačiau tai reiškė, jog pagal tada galiojusias Referendumo įstatymo nuostatas gali nesusirinkti reikiamas procentas "sąrašinio" rinkėjų skaičiaus ir projektas gali žlugti. Maža to, skeptikų vis daugėjo. Na, ne prezidentai anais laikais buvo lietuvių galvose. Ir, ko gero, dar mažiau - V. Ladsbergis prezidento poste.
Štai tada radosi pagalbinė mintis kartu su "prezidentiniu projektu" piliečių balsavimui pateikti dar vieną - papildomą klausimą, ar Lietuvos piliečiai pritaria, kad okupacinė Rusijos kariuomenė būtų išvesta dar tais pačiais,1992 metais, taip pat atlyginta okupacijos padaryta žala (“Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos federacijai, besąlygiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo”).
Sumanymas buvo paprastas: apeliuoti į patriotinius visuomenės jausmus, politikos "moralę" ir "sąžinę": tas ne lietuvYs, kuris nebalsuos už okupacinės kariaunos išvedimą - siekiant žemiškesnio tikslo: prie balsadėžių pritraukti kuo didesnį rinkimo teisę turinčių "sąrašinių" rinkėjų (pagal tuometines nuostatas reikėjo 50 proc. plius 1 balso) , kad įvyktų referendumas dėl prezidento institucijos.
Šioje vietoje gavosi konfūzas. V. Landsbergio šalininkai AT (AS) nebeturėjo daugumos, kuri atsisakė abu klausimus pateikti vienu ypu. Todėl 1992 metais vasarėjant įvyko du referendumai: 05 23 - dėl prezidento institucijos atstatymo, o po trijų savaičių - 06 14 - dėl okupacinės kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo. Pirmasis žlugo nesusirinkus reikiamam balsuotojų skaičiui nuostatoms patvirtinti. Antrasis teisiškai buvo sėkmingas, nors Rusijos kariuomenė iš Lietuvos formaliai pasitraukė tik 1993 m. vasaros pabaigoje. Dėl okupacijos žalos čiaudoma iki šiol.
Taip iš esmės dėl vidaus politikos klausimo (prezidento institucijos atstatymo) ir kai kurių politikų ambicijų (kurios taip ir nebuvo realizuotos) Lietuvos santykiuose su Rusija buvo užridentas toks akmuo, kurio niekas neįstengia aplenkti.
Iš čia kyla klausimas: gal V. Ušackas gavo tokius įgaliojimus? Tačiau tokiu atveju pageidaučiau, kad kai kurie 1992 m. aktyviai veikę politikai paaiškintų kai kuriuos problemos aspektus. Juoba gausiai kalba apie moralę, sąžinę, etc., etc. Kita vertus, jeigu jų atstovaujamos politinės jėgos netrukus gali vėl atsidurti opozicijoje, kur būdami jie vėl baksnos į okupacijos žalos problemą.
Žemiau - V. Ušacko interviu agentūrai "Interfax" platesnė versija.
http://www.vremya.ru/2009/202/5/240854.html