Kodėl aš nebuvau Baltijos kelyje?
Čia per savaitgalį porą kartų apėmė keistas jausmas. Keletas pažįstamų šito klausė viena ar kita forma - "kuriame kilometre stovėjai", "buvai Vilniuje, o gal pavyko Panevėžio magistrale prasibrauti kur nors toliau...". Jaučiau, kad mano atsakymas, ko gero, kiekvienam iš jų buvo kiek netikėtas: prieš dvidešimt metų savo akimis nemačiau Baltijos kelio, nes norėjau pamatyti, kaip tuometinėje Čekoslovakijoje bus paminėtos dvidešimt pirmosios Prahos pavasario (Pražská jar) metinės. Jeigu ką - tada Čekoslovakija kartu su Rytų Vokietija (VDR) ir Rumunija bei Bulgarija buvo brežnevinio (ačiūdie jau nebe stalininio) tipo socializmo bastionai, kurių valdžios kaip įmanydamos priešinosi M. Gorbačiovo "perestroikos" politikai.
O Prahos pavasaris 1968-aisiais iš esmės buvo vietos komunistinės vyriausybės mėginimas įgyvendinti politines ir ekonomines reformas. Rodos kaip tik ten pirmąsyk pasigirdo idėja sukurti socializmą "su žmogaus veidu". Kai kurie Čekoslovakijos intelektualai Prahos pavasario reformų poreikio priežastis aiškino ir taip - per du komunistinio režimo dešimtmečius (nuo 1948 m.) tik aklam dar buvo neaišku, jog tarpukariu buvusi viena labiausiai išsivysčiusių industrinių Europos šalių (skirtingai nuo Lenkijos, Baltijos šalių ir Suomijos) Čekoslovakija ėmė beviltiškai atsilikti nuo Vakarų Europos. Čia, kaip niekur kitur radosi prielaidų, jog komandinio, totalitarinio socializmo sistema neišlaiko konkurencijos lyginant ją su liberalia kapitalistine.
Gerą pusmetį trukęs reformų procesas Čekoslovakijoje baigėsi penkių "broliškų" socialistinių šalių (SSRS, VDR, Lenkijos, Vengrijos ir Bulgarijos - Rumunija atsisakė dalyvauti) jungtinės kariuomenės (300 tūkst. kariškių ir 7 tūkst. tankų) invazija 1968 08 21 ir buvo visiškai nuslopintas. Dešimtys tūkstančių "neteisingų" komunistų buvo išmesti iš partijos, kai kurie internuoti, tačiau vis dėlto čia nebuvo tiek aukų (oficialiai žuvo 72 Čekoslovakijos piliečiai), kiek 1956-aisiais Vengrijoje.
Taigi 1989 rugpjūčio 21 dieną, vakarop įvyko, ko gero pirmoji Čekoslovakijos Aksominės revoliucijos demonstracija. Brutaliai išvaikyta, tačiau supypsėjusi, jog vietos valdžioje buvusiems komunistams-pensininkams ateina galas. Režimas griuvo po tų pačių metų spalį ir lapkritį įvykusių daugiatūkstantinių demonstracijų.
Iš Prahos telefonu į savo tuometinę redakciją tuomet perdaviau 12 eilučių teksto. Jos kartais man atrodo daug svarbesnės už dešimtis jau vėliau parašytų straipsnių. O grįžęs į Lietuvą parašiau didesnį reportažą, kurį iliustravau vienintelės policijos neatimtos juostelės nuotraukomis (kam įdomu: bent jau mano pele dukart klinktelėjus atsiranda normalus vaizdas padoriai dideliu šriftu).
O čia - "reportas". Jame yra keli netikslumai (klausykit, tada nebuvo Wikipedijos, interneto ir telefono pokalbį iš Lietuvos su abonentu Čekoslovakijoje reikėjo užsakyti prieš tris dienas!), jauno žurnalisto patoso, bet vis dėl to. Be to anais laikais, suprantama, nebuvo LJ, Facebooko, Twitterio - kaip dabar net Kinijoje, Birmoje ar Irane.
O čia - juostine muiline darytos fotografijos. Kairėje viršuje policininkas tikrina mano pasą ir užsirašo duomenis. Įžūlus bičas buvau...
Iš tikrųjų, tai bene vienintelis atvejis mano gyvenime, kada mane gelbėjo sovietinis pasas. Galbūt net didžiavausi, kad jį turiu.