Albinas Januška: "Dėl Visagino AE praradome konsensusą." Verslo Žinios 2011 10 26
Konsensusas dėl Visagino AE subyrėjo
Atokiau nuo aktyvios politikos esantis Albinas Januška tvirtina šiandien kartkartėmis “dalyvauja viename-kitame” projekte. Prieš keletą metų buvęs Užsienio reikalų viceministras, prezidento Valdo Adamkaus ir ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėjas
vadintas vienu pagrindinių Lietuvos energetikos politikos architektų.
- Šiandien jūs save laikote dabartinės Vyriausybės energetikos politikos rėmėju ar oponentu?
- Iš tikrųjų dabartinė Vyriausybė įgyvendina anksčiau suformuluotus energetikos politikos tikslus. Tačiau kai kurie politiką lemiantys
veiksniai, lyginant su ketverių-penkerių metų praeitimi, yra pakitę, todėl reikalauja papildomų pastangų, korekcijų ar bent jau atsakymų į
klausimus.
- Lietuva tapo „antigazprominės“ politikos ES vėliavneše. Ar Lietuvai vis dar naudinga įgyvendinti griežčiausią III ES energetikos paketo versiją?
- Šis sprendimas buvo pasirinktas „2K“ politikos (2006-2008 m. tuometinio socialdemokratų lyderio Gedimino Kirkilo mažumos vyriausybę remiant Andriaus Kubiliaus vadovaujamiems konservatoriams) metu ir aš galvoju, kad iš esmės tai buvo teisingas žingsnis. Įgyvendinimo klausimu aš turėčiau pastabų. Dujų sektoriaus reformos koncepcija buvo paprasta - vystyti strateginę partnerystę su Vokietija. Kitaip tariant, vėliavos nešimo misiją, kuri yra garbinga, tačiau ne visada pati naudingiausia, mes galėjome politiškai pasidalinti su galingiausia
ES šalimi. Tai nepavyko.
-Kodėl?
- Nežinau. Kada klausau Energetikos ministro Arvydo Sekmoko, kuris Seime kalba apie tai, kad „Lietuvos dujų“ bendrovę kontroliuoja „Gazprom“, man kyla įspūdis, jog taip pripažįstamas mūsų bejėgiškumas. Nors faktai yra tokie: Lietuvos energetikos ministerija ir Vokietijos koncernas „E. On.“ - ES juridiniai asmenys - kartu valdo 56,6 % LD akcijų. O mes pripažįstame, kad 37,1% akcijų valdantis „Gazprom“ kontroliuoja ir visą bendrovę. Tai reiškia, kad kažkas yra negerai.
- Sunku įsivaizduoti, kad „E. On.“ dėl partnerystės su Lietuva aukotų ilgametę partnerystę su „Gazprom“...
- Aš suprantu realijas, tačiau tam ir reikalinga užsienio politika. Lietuva šiandien neturi didesnio intereso, kaip tik tai, kad ES vykdytų palankią Lietuvai energetikos politiką. Ir kad vieninga ES energetikos politika bei ES atstovaujantys akcininkai „Lietuvos dujose“ dominuotų. Kodėl Vokietijos akcininkas tampa ne mūsų, o „Gazprom“ sąjungininku ir rašo mums bendrus laiškus? Kodėl net dėl kažkokių dividendų „E. On“ balsuoja lygiai taip, kaip „Gazprom“? Nors mūsų prezidentė palaiko santykius su Vokietijos kanclere, o energetikos ministras - su Vokietijai atstovaujančiu ES energetikos komisaru.
- Tiesą sakant, mūsų politikai „E. On“ prieš kurį laiką kaltino arogancija, o koncerno vadovai ir be „Gazprom“ rašė ne pačius mandagiausius laiškus Lietuvos lyderiams...
- Niekas nesako, kad politikoje yra ar bus lengva. Tačiau mes privalėjome susitarti su „E. On.“. Jeigu būtų nepavykę ne dėl mūsų
kaltės, mes galėjome kelti skandalą Briuselyje, kad Vokietijos bendrovė atsisako bendradarbiauti su Lietuva įgyvendinant ES „unbundlingo“ (tiekimo ir transportavimo verslo atskyrimo - VŽ) politiką. Aš manau, kad ir šiandien mes galėtume susitarti su „E. On.“ ir 56,6 % balsų nuspręsti, kad pagaliau pajudėtų dujų jungties su Lenkija projektas. Juo labiau, kad prie jo finansiškai prisidėtų ir ES.
- Galbūt pernai ir šiemet buvo tam tikrų dvejonių dėl tos pačios Lenkijos politikos, jos suartėjimo su Rusija, siekio pasirašyti ilgalaikį kontraktą su „Gazprom“. Gal manyta, kad milijardinė investicija SGD terminalą Klaipėdoje yra pirmesnis uždavinys?
- SGD terminalas yra labai reikalingas. Tačiau, mano nuomone, energetinio saugumo požiūriu ne ką mažiau svarbi sausumos jungtis su Lenkija, be kurios neįmanoma mūsų integracija į Europos dujų tinklus.
- Energetikos ministerija derasi su „Hitachi“ dėl strateginių investicijų į Visagino AE (VAE). Ar galime manyti, kad branduolinės jėgainės projektas pajudėjo negrįžtamai?
- Visų pirma man atrodo, kad anksčiau buvęs politinis konsensusas dėl naujos branduolinės jėgainės statybos šiandien yra subyrėjęs. Po Fukušimos katastrofos sumažėjo visuomenės parama šiai idėjai. Man atrodo, kad į šias naujai susiklosčiusias aplinkybes Vyriausybė per
mažai atsižvelgia.
- Dėl ko subyrėjo konsensusas?
- Matyt yra įvairių priežasčių. Tačiau Vyriausybė turi suprasti, sėkmingos derybos su projekto partneriais - dar ne sėkmė. Reikia įtikinti kitas visuomenės grupes, kurios šiandien VAE projekto nauda abejoja. Suprantu, kad gavus į rankas plaktuką, kyla pagunda į aplinkinius žiūrėti kaip į vinis. Vis dėlto, jeigu norime Visagino jėgainės, turime dėti pastangas, kad sutarimas su opozicija, vadinamuoju energetikų klanu, ekspertų
bendruomene būtų atkurtas. Tai gali padaryti tik valdančioji koalicija. Šį procesą galėtų imtis globoti ir Prezidentė.
-Tačiau Vyriausybė galbūt turi teisę į prielaidą, kad anksčiau absoliuti politinių partijų bei ekspertų bendruomenės dauguma rėmė ir šalies siekį likti branduolinę energetiką vystančia valstybe, ir konkretų naujos jėgainės projektą Visagine...
- Ji gali taip manyti, tačiau neturėtų spėlioti. Kiek teko girdėti, Lietuvoje vykstančiuose konferencijose energetikos specialistai, politikai reiškia labai įvairias nuomones. Tuo tarpu valdžios atstovai tokių forumų paprastai vengia. Tačiau tose diskusijose keliami ne tik politiniai ar pasaulėžiūros klausimai, ten ginčijamasi dėl ekonominių bei echnologinių VAE problemų, kurių sprendimai ateityje įtakos Lietuvos geopolitinę erdvę.
- Kokios ekonominės ar technologinės problemos gali tapti geopolitinėmis?
- Prieš keletą metų Seime svarstant VAE įstatymą, kaip tik konservatoriai iniciavo nuostatą, kad jėgainės reaktoriai neturėtų būti galingesni nei 1000 MW. Nes kitaip, esą, iškiltų papildomų sunkumų užtikrinti momentinę rezervinę galią ir sinchronizuoti perdavimo sistemos dažnius su Vakarų Europos tinklais. „Hitachi GE“, su kuria dabar deramasi dėl technologijos tiekimo gamina 1300 MW galios reaktorius. Ar tai reiškia, kad mes priėmėme sprendimą ilgiems dešimtmečiams susirišti su Rusijos perdavimo sistemos dažniais ir Volgos hidroelektrinių kaskadų rezerviniais pajėgumais? Jeigu reaktoriaus galia bus esminis trukdis integruoti mūsų perdavimo sistemą į Vakarų Europą, o mes iš to gausime tik 400-450 MW galios kvotą - ar apsimoka? Galbūt projekto rengėjai turi atsakymą į šį klausimą, tačiau viešojoje erdvėje aš jo nematau.
- Suomijos elektros perdavimo sistema taip pat dirba sinchroniškai su Rusijos UPS/IPS, ir niekas dėl to nedaro problemos?
- Dažnių suderinimo su Vakarų Europa šalininkų Lietuvoje niekad nebuvo daug, ypač inžinierių. Tačiau dabartiniai valdantieji būdami opozicijoje laikėsi itin principingos pozicijos dažnių sinchronizavimo klausimu. Todėl man įdomu, ar jų nuostatos dėl kažkokių priežasčių pasikeitė, o jei taip, tai kodėl.
- Teko girdėti, kad Japonijos investuotojai didelių abejonių turi dėl būsimosios keturių skirtingus interesus turinčių šalių partnerystės VAE. Ar yra šansų susitarti, jeigu dėl kitų projektų yra kalbamasi sunkiai?
- Man atrodo, kad bus nelengva. Viena vertus, dėl ekonominės naudos nebus lengva apsispręsti mums patiems. Turint galvoje reaktoriaus projektinę galią, galima prognozuoti, kad po kvotų dalybų su partneriais Lietuva VAE turės maždaug 400-450 MW. Tada galėtume priminti, kad naujas panašios 450 MW galios garo katilas buvo pastatytas Elektrėnuose, kainavo milijardą Lt ir pusę tos sumos finansavo ES. O kiek reikės investuoti į Visaginą, kad gautume praktiškai tokius pačius generavimo pajėgumus ir dar be ES paramos? Kita vertus, derybose dėl koncesijos „Hitachi GE“ buvo pasiūlyta iki pusės akcijų. Mūsų įstatymas reikalauja, kad Lietuva valdytų 34% akcijų. Jeigu pagamintos elektros kvotas partneriai išsidalins panašiu santykiu kaip ir akcijas, tada trims mūsų partneriams liks tik apie 20% akcijų ir iki 300 MW galios. Tai labai nedaug. Ar partneriai sutiks, kad tai yra tiek, dėl ko verta derėtis ir apskritai prasidėti, pamatysime.