Kuo skiriasi estas nuo... Na, kad ir lietuvio :)
Visokios (protingos ir nelabai) lektūros prisiskaičiau apie Estiją paskutiniu metu. Net porą tekstų parašiau tenykščių rinkimų proga, obettačiau, niekur nepanaudota liko prašmatni vieno estų dienraščio "Postimees" skiltininko Raulio Kalevo sentencija. Tskant su tam tikra potekste. Kaip tik potekste ir noriu pasidalinti.
Originale R. Kalevas svarsto Estijos Centro partijos lyderio Edgaro Savisaaro fenomeną, gebėjimą komunikuoti su įvairių šalies bendruomenių (taip pat ir rusakalbės) rinkėjais. O besvarstydamas daro išvadą, kad estas nuo Estijoje gyvenančio rusakalbio esmingai skiriasi.
Citata:
Štai keli pagrindinių skirtumų pavyzdžiai (...), kurių iš tikrųjų nepagauna kitų estiškų partijų atstovai. Apsispręsdamas rinkimuose estas vadovaujasi principais, o rusas - tuščiu skrandžiu. Rusas renkasi stiprų lyderį, o estas - tiesiog malonų žmogų. Rusui daro įspūdį reklamos spindesys, o estui - iš pirmo žvilgsnio nuobodūs TV debatai. Rusas dėl skrandžio tuštumos keikia valdžią ir nemoka mokesčių (nes jis nenori remti valstybės, kuri nesurūpina jo skrandžiu), estas moka visus mokesčius (nes, jo nuomone, tik taip jo valstybė gali išlikti) ir keikia savo vyriausybę už tai, kad ji nuolaidžiauja rusui jo skrandžio klausimu. Skirtumų sąrašą galima būtų tęsti toliau.
Kaip ir kiekvienas bent kiek paskaitantis personažas, permetęs tokius apibendrinimus, pradedu ieškoti visokiausių aliuzijų. Ir nors, manau, nesu iš tų, kurie greitai savo smegenyse susistato išsigalvotas schemas ir imasi jomis vadovautis gyvenime, pasaulėžiūroje, santykiuose su valdžia ar vyresnybe darbovietėje, maga jais provokuoti kitus. Kartais tų provokacijų rezultatai pasirodo labai įdomūs. Nebūtinai tą pačią minutę, iš eilės ir pan. Bet vis dėlto...
Taigi vat. Dabar pamirškime R. Kalevo svarstymų semantiką ir pamėginkime joje įkišti du trigrašius. Viena vertus, visose pasitaikančiose sencencijos vietoje vietoje "rusas" įrašykime - "lietuvis" ir įsivaizduokime, kad tai lyginamos ne vienos šalies tautinės diduma ir tautinė mažuma, o dviejų panašaus dydžio šalių titulinės nacijos.
Kaip jau sakiau - nesu šalininkas visokių išvestinių, susigalvotų schemų. Tačiau gal ne man vienam atrodys, kad estų palyginimas su lietuviais (kas ten sakė - lietuviškai kalbančiais rusais - regis, Arvydas Šliogeris), turi tam tikro pagrindo jei ne anekdotui, tai gal jau net rimtesnei analizei.
Originale R. Kalevas svarsto Estijos Centro partijos lyderio Edgaro Savisaaro fenomeną, gebėjimą komunikuoti su įvairių šalies bendruomenių (taip pat ir rusakalbės) rinkėjais. O besvarstydamas daro išvadą, kad estas nuo Estijoje gyvenančio rusakalbio esmingai skiriasi.
Citata:
Štai keli pagrindinių skirtumų pavyzdžiai (...), kurių iš tikrųjų nepagauna kitų estiškų partijų atstovai. Apsispręsdamas rinkimuose estas vadovaujasi principais, o rusas - tuščiu skrandžiu. Rusas renkasi stiprų lyderį, o estas - tiesiog malonų žmogų. Rusui daro įspūdį reklamos spindesys, o estui - iš pirmo žvilgsnio nuobodūs TV debatai. Rusas dėl skrandžio tuštumos keikia valdžią ir nemoka mokesčių (nes jis nenori remti valstybės, kuri nesurūpina jo skrandžiu), estas moka visus mokesčius (nes, jo nuomone, tik taip jo valstybė gali išlikti) ir keikia savo vyriausybę už tai, kad ji nuolaidžiauja rusui jo skrandžio klausimu. Skirtumų sąrašą galima būtų tęsti toliau.
Kaip ir kiekvienas bent kiek paskaitantis personažas, permetęs tokius apibendrinimus, pradedu ieškoti visokiausių aliuzijų. Ir nors, manau, nesu iš tų, kurie greitai savo smegenyse susistato išsigalvotas schemas ir imasi jomis vadovautis gyvenime, pasaulėžiūroje, santykiuose su valdžia ar vyresnybe darbovietėje, maga jais provokuoti kitus. Kartais tų provokacijų rezultatai pasirodo labai įdomūs. Nebūtinai tą pačią minutę, iš eilės ir pan. Bet vis dėlto...
Taigi vat. Dabar pamirškime R. Kalevo svarstymų semantiką ir pamėginkime joje įkišti du trigrašius. Viena vertus, visose pasitaikančiose sencencijos vietoje vietoje "rusas" įrašykime - "lietuvis" ir įsivaizduokime, kad tai lyginamos ne vienos šalies tautinės diduma ir tautinė mažuma, o dviejų panašaus dydžio šalių titulinės nacijos.
Kaip jau sakiau - nesu šalininkas visokių išvestinių, susigalvotų schemų. Tačiau gal ne man vienam atrodys, kad estų palyginimas su lietuviais (kas ten sakė - lietuviškai kalbančiais rusais - regis, Arvydas Šliogeris), turi tam tikro pagrindo jei ne anekdotui, tai gal jau net rimtesnei analizei.