Kad mes būtume laisvi
Man tada buvo 25-eri. Dabar, suprantama, dvidešimčia metų daugiau. Tos dienos išvakarėse padėtis buvo kiek aprimus, todėl po kelių dienų pertraukos grįžau namo ir kritau į lovą. Grįžo ir tėvas su broliu, budėję prie TV bokšto. Pažadino pirmas tanko šūvis Karoliniškėse atėjęs Neries slėniu iki Žvėryno. Kaip išsivaliau dantis, įšokau į batus neprisimenu... Atsibudau pusiaukelėje į Seimą, dar užsukau į kolegos Pauliaus Lileikio namus. Jis irgi rengėsi ir atsisveikino su savo žmona, kuri laukėsi (sūnus Lukas gimė, jei neklystu, vasario 2 d. - jam tuoj bus dvidešimt). Tada - prie Aukščiausiosios Tarybos...
Pasakoti apie tai, kas vyko iki kokios sausio 17-osios, kada vėl grįžau į namus nėra prasmės. Išeina arba banaliai, arba perdaug patetiškai. Todėl šiąnakt atsivėriau šį sąrašą. Kai kurie tada buvo mano bendraamžiai, kai kurie - jaunesni. Treti - daug vyresni. Du iš jų - apskritai vos bebaigią mokyklą.
Jiems laikas sustojo tam, kad šiandien mes galėtume gyventi, šėlti, kalti pinigus, keikti Lietuvą ar emigruoti. Kokia didi ši laisvė. Kas nepatyrė jos kainos - niekada nesupras. Todėl nuoširdžiai abejoju visų pasakojimų, atpasakojimų jaunesniems prasme. Na, tai maždaug panašui, kaip kad jokie vaikai iš principo negali atiduoti paleidimo gyventi šiame pasaulyje skolos savo tėvams.
Todėl, jeigu ką, atsiverskite kiekvieną šio sąrašo linką (susimildami - ne urmu) ir pamėginkite pažiūrėti šiems gražiems žmonėms į akis. Bent į tų atvaizdų, kurie čia yra. Ir tai bus geriausias jų atminimas. O mums - atminimas, kad už savo laisvę reikia kautis kasdien. Nes apie tai pamiršus, galima sumokėti tokią kainą.
Pasakoti apie tai, kas vyko iki kokios sausio 17-osios, kada vėl grįžau į namus nėra prasmės. Išeina arba banaliai, arba perdaug patetiškai. Todėl šiąnakt atsivėriau šį sąrašą. Kai kurie tada buvo mano bendraamžiai, kai kurie - jaunesni. Treti - daug vyresni. Du iš jų - apskritai vos bebaigią mokyklą.
Jiems laikas sustojo tam, kad šiandien mes galėtume gyventi, šėlti, kalti pinigus, keikti Lietuvą ar emigruoti. Kokia didi ši laisvė. Kas nepatyrė jos kainos - niekada nesupras. Todėl nuoširdžiai abejoju visų pasakojimų, atpasakojimų jaunesniems prasme. Na, tai maždaug panašui, kaip kad jokie vaikai iš principo negali atiduoti paleidimo gyventi šiame pasaulyje skolos savo tėvams.
Todėl, jeigu ką, atsiverskite kiekvieną šio sąrašo linką (susimildami - ne urmu) ir pamėginkite pažiūrėti šiems gražiems žmonėms į akis. Bent į tų atvaizdų, kurie čia yra. Ir tai bus geriausias jų atminimas. O mums - atminimas, kad už savo laisvę reikia kautis kasdien. Nes apie tai pamiršus, galima sumokėti tokią kainą.
-
ashtroka sako, kad neįmanoma atidaryti. Tokį patį ritualą galima atlikti čia:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sausio_13_aukos
O vakare nueisiu prie Seimo. Pabūsiu prie laužų žinodamas, kad tikrojo Sausio 13-osios kvapo ten nebus. Nes tokia kombinacija - laužų dūmų, Molotovo kokteilių, lauko virtuvėje šildomo maisto, arbatos, šiek tiek prakaito - neįmanoma atkartoti jokiame minėjime. O jau visai vakare susibėgsime keliese su tais, su kuriais buvome prieš dvidešimt metų.
„Neklauskite, ką Jums gali duoti Amerika, bet klauskite, ką Jūs galite duoti Amerikai“ J. F. Kennedy'is (JAV prezidentas)