In Memoriam Jonui Urkai
Šį žmogų pažinojau, nors ir nemačiau ilgiau nei dešimtmetį. Nors kažkada vienoje kompanijoje net sutikome Naujuosius metus (jei neklystu 1994-uosius) Prahoje.
Apmaudžiai nusišypsojau pamatęs "Lietuvos iryto" ir "Respublikos" antraštes, apie mirusį "prieštaringos reputacijos" verslininką. Ne dėl to, kad mirusiųjų laukia kur kus rimtesnis teismas nei lietuviškos žiniasklaidos antraštės. Kad ir kas būtų, bent jau vardan teisybės, 1993-aisiais J. Urka ir vienam, ir kitam laikraščiui padėjo išlikti.
Dėl milžiniškos infliacijos anais laikais laikraščiai buvo prenumeruojami mėnesiui, ilgiausiai - gal metų ketvirčiui. Tačiau net per tokį pakankamai trumpą laiko tarpą pinigai nuvertėdavo ir po poros mėnesių nebebuvo jų iš ko leisti. "Respublikos" ir "Lietuvos ryto" leidėjai siekdami išsaugoti prenumeratos lėšas jas perduodavo J. Urkai, o tas pinigus kažkur "sukdavo" tvarkingai mokėdamas gal 100 proc. metines palūkanas Toks pinigų "saugojimo" būdas nebuvo koks nors išskirtinis. Tie leidėjai, kurie nesugebėjo investuoti pinigų - neišvengiamai žlugo. Kitiems prasčiau pasisekė su "partneriais": panašiai pinigus suko ir "Lietuvos aido" redaktorius Saulius Stoma. Bet jo "suktukas" tada prenumeratos pinigus sugebėjo praganyti, todėl dabartinis Seimo narys kitų dienraščio akcininkų valia "už iššvaistymą" neilgam atsidūrė už grotų. Nors pasirinkimas buvo skurdus: arba žlugti, arba "sukti".
Kiek vėliau gelbėdamas "Lietuvos rytą" nuo žlugimo, J. Urka tapo didžiausiu jo akcininku. Todėl tasai deklaruojamas "prieštaringumas" šiandien gal labiau panašus į įprastą didumai lietuviškos žiniasklaidos veidmainystę.
Žinoma, kad J. Urkos verslas buvo prieštaringas. Kaip ir daugelis kitų verslininkų, tais laikais, kuriuos šiandien rusai vadina "nelabaisiais devyniasdešimtaisiais", likimo buvo pakylėtas į pačią viršūnę. Kaime kilęs vaikinas, komsomolcas, regis, net dirbęs milicijoje (buvo toksai anų laikų Sacharukas visomis prasmėmis, tik polėkio platesnio) per porą metų tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Kiek man yra žinoma, įtakojo prezidentu tapusį A. Brazauską (tikrai nežinau tos įtakos svorio), kad jo verslo partneris A. Šleževičius taptų rinkimus laimėjusios LDDP sudarytos vyriausybės premjeru. Vėliau tapo vienu didžiausių tuo metu Lietuvoje ir žlugusio Akcinio inovacinio banko akcininku, Lietuvos banko valdybos nariu.Patys turtingiausi Lietuvos žmonės buvo gal visai net ne verslininkai, o biurslininkai. Taigi tie, kurie sugebėjo patogiai prisisiurbti prie valstybės turto ir sudalyvauti to turto "prichvatizacijos" procese. Su visais iš to išplaukiančiais bruožais: banditais, apknisimais, intrigomis, etc., etc., etc.
Tačiau lygiai taip pat pakylėjęs, likimas vertė jį žemyn. Sakyčiau - į patį dugną Lukiškių kameros pavidale. Tačiau tais laikais buvo daug verslininkų, kurie apskritai baigė kelią šiame pasaulyje. Todėl Lukiškės, ko gero, dar nebuvo pati baisiausia likimo išdaiga. Tuo metu jiedu su A. Šleževičiumi buvo mirtinai susipykę. Nežinau, ar iki mirties bent jau sveikinosi. Lietuvoje klestėjo džiunglių įstatymai, oficialiai galiojo drakoniški įstatymai. Kiekvieną neparankų verslininką valdžia galėjo įkišti į Lukiškes pagal vadinamąjį "prevencinio sulaikymo" įstatymą. Ir kas antras ten sėdintis verslininkas buvo vertas lietuviškojo "Chodorkovskio" titulo. Lietuva apskritai tuo metu mažai tesiskyrė nuo Rusijos, kurioje galiojanti tvarka nelabai tesiskiria ir dabar. O mus, dėkujdiev, Vakarai vis dėlto ištraukė už ausų.
Paskutinįsyk su J. Urka kalbėjausi po garsiosios "Veido" publikacijos apie Vytautui Landsbergiui jo tikrai ar tariamai suteiktą paskolą. Klausiau, ar tai yra tiesa, o jis man kažką porino taip, kaip vėliau kalbėjo teisme - esą jis pats norįs tai išsiaiškinti, nes šimtus tūkstančių dolerių davęs per tarpininką... Kaip dabar madinga sakyti - manęs neįtikino, ir kada buvo nuteistas dar ir už šmeižtą, aš visai nenustebau. Po to daugiau ir nesimatėme.
Užuojauta šeimai.
Apmaudžiai nusišypsojau pamatęs "Lietuvos iryto" ir "Respublikos" antraštes, apie mirusį "prieštaringos reputacijos" verslininką. Ne dėl to, kad mirusiųjų laukia kur kus rimtesnis teismas nei lietuviškos žiniasklaidos antraštės. Kad ir kas būtų, bent jau vardan teisybės, 1993-aisiais J. Urka ir vienam, ir kitam laikraščiui padėjo išlikti.
Dėl milžiniškos infliacijos anais laikais laikraščiai buvo prenumeruojami mėnesiui, ilgiausiai - gal metų ketvirčiui. Tačiau net per tokį pakankamai trumpą laiko tarpą pinigai nuvertėdavo ir po poros mėnesių nebebuvo jų iš ko leisti. "Respublikos" ir "Lietuvos ryto" leidėjai siekdami išsaugoti prenumeratos lėšas jas perduodavo J. Urkai, o tas pinigus kažkur "sukdavo" tvarkingai mokėdamas gal 100 proc. metines palūkanas Toks pinigų "saugojimo" būdas nebuvo koks nors išskirtinis. Tie leidėjai, kurie nesugebėjo investuoti pinigų - neišvengiamai žlugo. Kitiems prasčiau pasisekė su "partneriais": panašiai pinigus suko ir "Lietuvos aido" redaktorius Saulius Stoma. Bet jo "suktukas" tada prenumeratos pinigus sugebėjo praganyti, todėl dabartinis Seimo narys kitų dienraščio akcininkų valia "už iššvaistymą" neilgam atsidūrė už grotų. Nors pasirinkimas buvo skurdus: arba žlugti, arba "sukti".
Kiek vėliau gelbėdamas "Lietuvos rytą" nuo žlugimo, J. Urka tapo didžiausiu jo akcininku. Todėl tasai deklaruojamas "prieštaringumas" šiandien gal labiau panašus į įprastą didumai lietuviškos žiniasklaidos veidmainystę.
Žinoma, kad J. Urkos verslas buvo prieštaringas. Kaip ir daugelis kitų verslininkų, tais laikais, kuriuos šiandien rusai vadina "nelabaisiais devyniasdešimtaisiais", likimo buvo pakylėtas į pačią viršūnę. Kaime kilęs vaikinas, komsomolcas, regis, net dirbęs milicijoje (buvo toksai anų laikų Sacharukas visomis prasmėmis, tik polėkio platesnio) per porą metų tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Kiek man yra žinoma, įtakojo prezidentu tapusį A. Brazauską (tikrai nežinau tos įtakos svorio), kad jo verslo partneris A. Šleževičius taptų rinkimus laimėjusios LDDP sudarytos vyriausybės premjeru. Vėliau tapo vienu didžiausių tuo metu Lietuvoje ir žlugusio Akcinio inovacinio banko akcininku, Lietuvos banko valdybos nariu.Patys turtingiausi Lietuvos žmonės buvo gal visai net ne verslininkai, o biurslininkai. Taigi tie, kurie sugebėjo patogiai prisisiurbti prie valstybės turto ir sudalyvauti to turto "prichvatizacijos" procese. Su visais iš to išplaukiančiais bruožais: banditais, apknisimais, intrigomis, etc., etc., etc.
Tačiau lygiai taip pat pakylėjęs, likimas vertė jį žemyn. Sakyčiau - į patį dugną Lukiškių kameros pavidale. Tačiau tais laikais buvo daug verslininkų, kurie apskritai baigė kelią šiame pasaulyje. Todėl Lukiškės, ko gero, dar nebuvo pati baisiausia likimo išdaiga. Tuo metu jiedu su A. Šleževičiumi buvo mirtinai susipykę. Nežinau, ar iki mirties bent jau sveikinosi. Lietuvoje klestėjo džiunglių įstatymai, oficialiai galiojo drakoniški įstatymai. Kiekvieną neparankų verslininką valdžia galėjo įkišti į Lukiškes pagal vadinamąjį "prevencinio sulaikymo" įstatymą. Ir kas antras ten sėdintis verslininkas buvo vertas lietuviškojo "Chodorkovskio" titulo. Lietuva apskritai tuo metu mažai tesiskyrė nuo Rusijos, kurioje galiojanti tvarka nelabai tesiskiria ir dabar. O mus, dėkujdiev, Vakarai vis dėlto ištraukė už ausų.
Paskutinįsyk su J. Urka kalbėjausi po garsiosios "Veido" publikacijos apie Vytautui Landsbergiui jo tikrai ar tariamai suteiktą paskolą. Klausiau, ar tai yra tiesa, o jis man kažką porino taip, kaip vėliau kalbėjo teisme - esą jis pats norįs tai išsiaiškinti, nes šimtus tūkstančių dolerių davęs per tarpininką... Kaip dabar madinga sakyti - manęs neįtikino, ir kada buvo nuteistas dar ir už šmeižtą, aš visai nenustebau. Po to daugiau ir nesimatėme.
Užuojauta šeimai.