Alus - tai alus, o blogeris - tai blogeris
Įrašas su visais komentarais perkeltas į http://rokiskis.popo.lt/2010/03/17/alus-%e2%80%93-tai-alus-o-blogeris-tai-blogeris/
Į „Švyturį“ vykom dviese: aš, katras nei pats nežinau, kodėl vadinuosi Rokiškis (su šiuo miesteliu neturiu nieko bendra) ir mano kolega Galvažmogųpuošia iš Commonsense.lt blogo, ne internetuose žinomas, kaip Mindaugas Voldemaras. Mindaugas - labai rimtas žmogus, kažkada buvęs vienu iš „Mažeikių Naftos“ vadų (viešasis šios kompanijos veidas), dabar yra vienas iš garsiausių Lietuvoje rinkodaros ir vadybos ekspertų. Ir žinoma, jis dar ir mėgėjas - blogeris, rašantis apie tai, ką mato ir ką galvoja. Taip pat - ir apie maistą bei gėrimus - apie kelionę į „Švyturį“ jis parašė kiek anksčiau už mane.
Cha, tai gal pirmas kartas Lietuvoje, kai tokia didelė įmonė kviečiasi pas save blogerius, o ne profesionalius žurnalistus (nors kartais gal ir sunku nusakyti ribą tarp žurnalisto ir blogerio). Beje, mieli ir brangūs žurnalistai, už ką jūsų visi taip nekenčia? Kai mes atvykom į „Švyturį“, Dainius Smailys (korporatyvinių reikalų direktorius) pareiškė: „atvažiavot, pasižiūrėsit, vėl sensacijų pridarysit, žinau aš jus“. Deja, Dainiau, vienintelė sensacija šį kartą - tai, kad „Švyturys“ pasikvietė blogerius, o visa kita - įdomu, bet visai nesensacinga.
O viskas prasidėjo nuo to, kad į savo blogą eilinį kartą parašiau (gal tiksliau - išsiplūdau) apie tai, ką pagalvojau. O pagalvojau tąkart apie tai, kad valgome ir geriame - ką papuola, bet tik ne tai, ką norėtume, netgi dešras, kuriose nei pėdsako mėsos. Ir kaip vieną iš tokių „neaišku ko“ pavyzdžių pateikiau „Švyturį“. Greitai mano komentarą paskelbė ir „Lietuvos Rytas“. O dar po kiek laiko - gavau malonų kvietimą atvykti, pasižiūrėti ir išsiaiškinti, kas ten ir kaip - sužinoti tai, ko nežinau. Štai ir nuvažiavom dviese, pažiūrėti, kas tame „Švyturyje“ gero.
Iškart perspėju: dialogai - mano atkurti iš atminties, o ir supratimas mėgėjiškas, tad jei ką priblūdijau ir išsigalvojau, tai jau neužpykit - rašau, ką galvoju...
Džiuljeta Armonienė - nuostabi ir žavinga moteris, sukūrusi geriausias „Švyturio“ alaus rūšis, pasitiko mus klausimu: „na, tai papasakokit man, kas tas „high gravity“ alus?“. Po mano nerišlių „blablabla, alų skiedžia...“, gavom atsakymą: „taip, išties yra tokia technologija, bet tai, kas kalbama apie ją - visiški mitai: alų taip virti dar sudėtingiau, bet iš skonio jūs nei neatskirtumėte, kuris alus kaip padarytas. Dar daugiau - griežtai žiūrint, „high gravity“ vadinamas net ne skiedimas, o tiesiog tirštas alus. O skiesti galima ir prieš misos virimą, ir prieš rauginimą, ir prieš pilstymą: visvien aluje 80-90% vandens, visvien vanduo pilamas, nesvarbu, kaip tą alų virsi. O skonį išties keičia visai kiti dalykai“.
Pakalbam ir apie alaus kokybę. Pasirodo, čia ir vėl įdomybės - Džiuljeta taria: „padėkit ryte alaus butelį ant palangės, kad dieną saulėje ir šilumoje pastovėtų, o vakare paragaukit, negalėsit gert“. Pasirodo, neretai tragiškas alaus skonis - parduotuvių nuopelnas. Jau po ekskursijos tuo įsitikinau pats: degustacijoje lyg ir iš tokio pat butelio įpiltas alus turėjo juntamai kitokį skonį, nei tas, kurį esu pirkęs parduotuvėje.
Čia į pokalbį įsijungia ir Dainius Smailys: „koks užsieninis alus jums skaniausias?“ Mindaugas Voldemaras išsyk pareiškia: „Carlsberg“. Ir gauna atsakymą į kaktą: „Taip, o jis ir gaminamas, naudojant high gravity“. Dainius tęsia: „alus - ko gero, vienintelis dalykas, kurį Lietuvoje visos įmonės daro vien iš natūralių medžiagų. Netgi alui auginami miežiai negali būti purškiami herbicidais ar pesticidais, nes tokie negalėtų sudygti - o dėl to neišeitų iš jų padaryti salyklo. Alus daromas iš salyklo, apynių, vandens ir mielių, net jei tai nerašoma etiketėse. O iš ko daromi kiti maisto produktai - patys žinote“. O Džiuljeta dar prideda: „alus susideda iš keturių svarbiausių dalių: vandens, salyklo su apyniais, mielių ir sąžinės, jei nėra bent vieno iš šių - nieko nesigaus“.
Štai čia aš pajutau, kad gal kažkur kažką įsivaizdavau visai ne taip, kaip gali būti iš tikrųjų.
„Švyturys“, palyginus su kitomis garsesnėmis Europos alaus daryklomis - tik mažytis bravorėlis, užimantis ne ką daugiau vietos, nei kokia nors mokykla. Daugelyje šalių „Švyturį“ net priskirtų mažiesiems alaus gamintojams. Viskas čia kvepia apyniais ir salyklu. Važiuodamas, galvojau apie bravore zujančias minias darbininkų, bet per visą kelių valandų ekskursiją tepamatėm kokius 20-30 žmonių.
Gamykla maža, tačiau tiktai ji gamina 4 brangiausias „Švyturio-Utenos grupės“ alaus rūšis: “Extra Draught”, “Baltijos tamsųjį”, “Nefiltruotą” ir “Baltą”. Kitos alaus rūšys gaminamos dar ir Utenoje: Džiuljeta Armonienė kelis metus vargo, kol sugebėjo išmokyti tenykščius darbuotojus dirbti taip, kaip dirba „Švyturio“ žmonės. Baigėsi tuo, kad dabar Džiuljeta vadovauja visai Klaipėdos gamyklai ir daliai Utenos: visai visų „Švyturio“ alaus rūšių gamybai nuo A iki Z. Pilnavertis procesinis valdymas, o kaip žargoniškai pasakyčiau - matrica su horizontaliais produktais ir vertikalia gamyba.
Dainius Smailys tiesiai šviesiai taria: „jūs esat neišmanėliai ir nieko nesuprantat, bet mes parodysim viską - sužinosit ir kaip alus gaminamas, ir koks alus geras, ir koks blogas, pavaikščiosim - savo akimis pamatysit“. Man patinka žmonės, kurie šneka be užuolankų, juolab Dainius čia visiškai teisus: aš išties neišmanėlis. Net ir po labai išsamios ekskursijos nieko nesuprantu. Bet laikausi tų pačių principų, kaip ir Dainius - sakau ir rašau tai, ką galvoju. Manau, kad taip geriausia.
Mūsų kelionė po gamyklą prasideda nuo salyklo cecho: šis traiškomas (ne malamas, nes grūdai turi skilti vos į kelias dalis) iš dvieilių miežių (neklauskit, ką tai reiškia - mums paaiškino, kad šie skaniausi). Atrodo gražiai ir labai kvepia. Kvepia taip, kad kyla noras paragauti. Iki šiol gailiuosi, kad nepaprašiau - įdomu, koks tas salyklo skonis? Visas salyklo malūnas, ar kaip ten vadinasi ta vieta - kaip kokių 5 aukštų namas, viršuje - kažkokie garsiai burzgiantys sijojimo aparatai, apačioje - kažkokie sriegiai transportavimui. Trumpai tariant, čia iš grūdų padaromas tas dalykas, iš kurio verdamas alus.
Taigi, einame toliau ir pakliūname į kitą cechą - ten stovi tie bosai, kokius galim pamatyti daugelio aludarių reklamose. Patalpa - nuostabi, visa švytinti, lyg veidrodžių salė ir šilta, kaip kokie tropikai (ten dar auga ir kažkokios palmės). Džiuljeta pasakoja apie tai, kaip alus tampa alumi: svarbiausias dalykas - ne tik salyklą ir apynius pamirkyti karštame vandeny, bet viską daryti tinkama tvarka, tikslioje temperatūroje, konkretų laiką - tai trys ketvirtadaliai alaus skonio. Aš fotografuoju blizgančius alaus bosus ir nuotraukose viskas gaunasi dar gražiau, nei tikrovėje - kaip koks švytintis kosmosas.
O paskui prasideda atradimai: mes nusileidžiame į ten, kur alus rauginamas. Grindys šlapios - akivaizdžiai tik ką išplautos, per vieną jose nutiestą kanalą teka rusva putojanti srovė, kvepianti alumi. Čia Dainius Smailys ir pareiškia: „žiūrėkit, alus į kanalizaciją bėga“. Matyt, mūsų akys išdavė, kad nieko nesuprantam: „KPŠ?“, tad Dainius paaiškina: „kiek lieka vamzdynuose ir kitoje įrangoje po plovimų, misos maišymų, alaus raugimų ir taip toliau - tai beveik tas pats alus, tačiau mes jį išpilam. O kokie nors vokiečiai - pilsto į skardines, o paskui lietuviški supermarketai pardavinėja po litą. O žinot, kad pas mus litrui alaus pagaminti sunaudojami 5 litrai vandens? Taip ir sunaudojami…“
Dar vienas cechas, didumo - kaip kokia mokyklos klasė, tik lubos aukštesnės: čia alus filtruojamas. Filtrai daromi iš sumaltų jūros kriauklių, per juos praeina tirpios medžiagos, bet užsilaiko visokios nuosėdos - taip alus tampa skaidriu.
Galų gale einame link išpilstymo cecho - ten mūsų jau neįleidžia, sako, kad ar koks butelis sprogs, ar maža, kur galvą įkišim - ten žmonės pakliūna tik po kažkokių specialių darbų saugos kursų. Viskas puikiausiai matosi pro langą: didelis besisukantis ratas, kuriame į butelius išpilstomas alus, butelių srovė, kažkoks raitytas vamzdis, kuriame vyksta pasterizacija... O, pasterizacija - čia tas dalykas, kur alus užmušamas? Džiuljeta vėl aiškina: esant pasterizacijos temperatūrai, skonis nei kiek nesikeičia, o alus netampa negyvu, mielės išlieka, tuo netgi galima įsitikinti - jei butelį laikysi šilčiau, nei nurodyta etiketėje, alus gali prarūgti - nuo išlikusių mielių.
Dainius tuo tarpu ima pasakoti kitus dalykus: nepasterizuotas alus būna statinaitėmis tiekiamas barams - jei nori „gyvo“ - prašom. Kai kurie barai gudrauja, pilsto po to, kai alaus galiojimo terminas pasibaigęs. „Švyturys“ rengia patikrinimus ir jei atranda kokį nors barą kur alus pasenęs, statinaitėse jam alaus daugiau netiekia. Kad barai negalėtų padirbti datų, statinės žymimos specialiais kodais, pagal kuriuos „Švyturio“ darbuotojai gali nustatyti galiojimo terminą net tada, jei baras nutrintų datą.
Pati ekskursijos pabaiga - „Švyturio“ laboratorija, pilna visokių mėgintuvėlių. Ant darbuotojų stalų stovi alaus buteliai, kai kurie - pradaryti. Vaizdas - siurrealus, nes alaus buteliai bado akis. Bet ne, čia ne girtavimas darbo vietoje - tiesiog tiriama alaus sudėtis. Dainius pasakoja apie kas kelis mėnesius daromus „X“ testus, kuriais tikrinamas visų laboratorijų darbas: specialistai turi atrasti ir identifikuoti 50 skirtingų bakterijų rūšių. „Švyturio“ laboratorija - tarp 10 geriausių visoje „Carlsberg“ grupėje. Pasirodo, mažosios alaus daryklos tokių laboratorijų neturi, tad negali kontroliuoti alaus kokybės: vieną kartą gavosi vienaip, kitą kartą - kitaip, o kiek ten kokių susidarė kenksmingų priemaišų - nežino niekas. Švyturys iš kažkokios įmonės užsakinėja ir vartotojiškus testus: tyrėjai perka alų bet kokiose parduotuvėse ar baruose, tikrina, ragauja, o paskui pateikia nuosprendį. Nori gero rezultato - užtikrink, kad net pardavėjas negalėtų alaus sugadinti.
Pokalbį tęsiam degustacijų kambaryje: mums įpila po šlakelį alaus - tokį mažą, kad vienu gurkšniu gali nuryt. Džiuljeta paaiškina rūšių ragavimo eiliškumą: nuo silpnesnio prie stipresnio, nuo „liesesnio“ prie tirštesnio. Dar papasakoja, kad degustatorių atranka pas juos - klaikus darbas. Pirmiausiai iš daugybės kandidatų išrenkami žmonės, kurie skiria bent jau kelis sūrumo, kartumo, rūgštumo lygius, vienas iš kelių dešimčių pakliūna į kursus, o jau po kursų gerai, jei bent vienas iš dvidešimties paaiškėja besantis kažkam tinkamu.
Čia jau man įsijungia auditoriškas instinktas - klausiu, kaip koks biurokratinis buldogas: „kiek nusiskundimų dėl alaus kokybės pas jus registruota per 2009 metus ir kaip užtikrinate atgalinį ryšį iš vartotojų?“ Džiuljeta nei nesusimasto: nusiskundimai buvo trys, visi yra mano kompiuteryje, o ant kiekvieno alaus butelio užrašytas nemokamas kokybės telefonas. Sakau: o kodėl neturit ISO-9001? Džiuljeta ir vėl išpyškina: „„Carlsberg“ vidinis standartas apima visus tuos reikalavimus ir kartu krūvą, susijusių su alaus gamyba, tuo tarpu ISO užtikrina atitiktį produkto reikalavimams, įskaitant ir savikainą, bet ne bendrą lygį, mums reikia sudėtingesnio, specializuoto“. Vos susilaikiau, nepaprašęs parodyti veiksmų planą, skirtą skundų priežastims šalinti. Taip ar anaip, iš asmeninės patirties galiu pasakyti: jei be užsikirtimų šnekami tokie dalykai, įmonės vadyba negali būti bloga.
Degustacijų kambaryje - šaldytuvas, kuriame krūva konkurentų alaus. Aš pareiškiu, kad neatskirčiau pagal skonį „Bavaria“, „Millers“ ar „Bud“. Dainius paaiškina: „esminis dalykas, kuriuo skiriasi lietuviškas alus nuo importinio - tai galiojimo laikas. Jei alus galioja metus ar du - tai pagalvokit, kaip jį reikėjo apdirbti: pašalinti visas medžiagas, kurios per tiek laiko gali pakisti. Todėl ir viso to alaus skonis gaunasi panašus“.
Mindaugas vis nerimsta: „O kaip ten su „high gravity“, kokį gaminate?“ (šitą klausimą per apsilankymą kolega uždavė kokius 912 kartų, o gal ir keleriopai daugiau). Dainius kažkelintą kartą pakartoja: „„Švyturio“ gamykloje nėra netgi tokios įrangos, o mažiukai gamintojai apie tai, kaip apie blogybę, kalba tik todėl, kad patys neišgali nusipirkti. O štai Utenoje yra gaminamas ir tas „high gravity“ - tai „Tornado“ ir „Euro“ alus“.
Kalba pasisuka apie reklamą, aš pareiškiu, kad alkoholis visgi yra blogis, jo reklama -negerovė (prieš porą metų esu matęs degtinės reklamą vaikiško filmuko viduryje), ir čia jau Dainius atsako kategoriškai: „tos reklamos ir taip neliks nuo 2012 metų, o tikroji problema - kitur: alkoholio prekybos licencija kainuoja vos kelis šimtus litų, o aš padaryčiau, kad kainuotų keliasdešimt tūkstančių ir atimdinėčiau už pavienį pažeidimą - prekybininkams nesvarbu, kam pardavinėt, o šunis karia ant gamintojų, kurie tų pardavimų negali sukontroliuoti“. Negaliu Dainiui prieštarauti: išties prekybos tinklams esama tvarka - kaip rojus. Pats ne kartą mačiau, kaip didžiulėse parduotuvėse girti mažamečiai perka alkoholį, o pardavėjos net nedrįsta paprašyti dokumentų.
Pabandom paklausinėti apie konkurentus - „Ragutį“, „Taurą“, „Kalnapilį“, „Guberniją“, kitus alkoholio gamintojus. Dainius šneka nenoriai. Kažką tik burbteli apie degtindarius, kurie veža cisternomis spiritą iš Čekijos, kurį pilsto ir reklamuoja, kaip natūralų produktą. „Švyturys-Utena“ užima 43 procentus alaus rinkos, stambiausias konkurentas - porą kartų mažiau. Beveik visi alaus gamintojai konkuruoja tame pačiame segmente, tiktai Klaipėdoje gaminama „Švyturio kolekcija“ (ta, kur „reljefiniuose“ buteliuose) - kiek prestižiškesnė ir kokybiškesnė, tiesioginių konkurentų neturi.
Džiuljeta tuo tarpu nustebina: pasiūlo išsivirti alaus pačiam: „įranga kainuoja pigiai, medžiagos irgi, nieko ten sudėtingo, net gatavas salyklo koncentratas būna, tereikia į vandenį supilti ir palaikyti savaitę - pabandykite, pažiūrėsim, ar pavyks padaryti geresnį alų, nei verdame mes“.
Dar pakalbam apie sisteminius dalykus: etiketėse nerašoma alaus sudėtis, nežymima pagaminimo data ir vieta - vien tik galiojimo laikas. Gamykla tuos duomenis atseka pagal raidinius kodus, bet dažnas vartotojas irgi nori tai žinoti. Etiketėse nerašomas ir alaus „riebumas“, o tik alkoholio kiekis. Atsimenate, kažkada būdavo rašomi tokie procentai? Pagal juos labai lengvai galėjai nuspėti, kokio skonio tas ar anas alus, 11% “Žigulinis” nepaprastai skyrėsi nuo 21% “Biržiečių”. Dainius sako, kad butelio ir etikečių dizainas toks, kad visos tos informacijos sutalpint nėra kur. Vis dėl to, „Švyturio“ alus tarp kitų didesnių gamintojų turi trumpiausią galiojimo laiką (4 mėnesius, kai dauguma kitų - 6 mėnesius ar net ilgiau) ir trumpiausią apyvartumą (alus išparduodamas vos per 7 dienas), tad jei būtų rašomos datos, čia būtų ir pranašumas prieš konkurentus.
Paaiškėja įdomus dalykas: įstatyminiai aktai, apibrėžiantys alaus gamybą (kažkoks ten alaus reglamentas), daro „Švyturiui“ meškos paslaugą: sudėties nurodyti neprivaloma, gamybos datos - irgi, tad geriausius privalumus gauna prastesnio alaus gamintojai. Alaus reglamentą tvirtino berods Ūkio ministerija. Dainius pažada, kad imsis veiksmų, inicijuos pokyčius - ir gamykloje, ir reglamentavime. Tam reikia valstybės įsikišimo, kad ir „Švyturiui“, ir konkurentams būtų vienodos sąlygos.
Daug bjauresnės - importinio alaus keliamos problemos: pasirodo, lietuviškiems alaus gamintojams tas alaus reglamentas taikomas, o užsieniniai, įskaitant ir kitų Europos Sąjungos šalių gamintojus - pagal tą reglamentą nekontroliuojami. Todėl kitąkart, nusipirkęs importinio „alaus“ gali baisiai apsigauti. Gal būt, netgi nusipirkti „alaus“, kuris, jei būtų gaminamas Lietuvoje, negalėtų nei alumi vadintis: išvirto ne iš miežių, su cheminiais priedais ir pan. Ką daryti? Nebent keisti įstatymus. Kas tam prieštarautų? Tur būt, didieji prekybos tinklai: jiems bus keblu, jei ant pigiausio „alaus“ skardinių atsiras užrašai „alaus skonio gėrimas“.
Galų gale susiruošiam atgal. Gaunam po „kyšį“ - firminį „Švyturio“ butelių atidariklį atminčiai. Atsisveikinam. Džiuljeta ir Dainius, atrodo, atsidūsta su palengvėjimu, iš žvilgsnių matosi: „pagaliau nors šitie du žinos teisybę“.
Ir visą kelią į Vilnių kalbam, ką pamatėm. Mindaugas Voldemaras sako, kad nustebo, kokia ta gamykla mažytė. Mane labiau nustebino nuoširdumas - nors nesitikėjau, bet kažkaip tiesiog pajutau, kad ir Džiuljeta, ir Dainius tiki „Švyturiu“. Bet galų gale sutariam, kad abu labiausiai nustebino tai, kad „Švyturys“ pasikvietė ne kažin kokius rimtus žurnalistus iš spaudos, o tiesiog blogerius. Tai pats atviriausias žingsnis - gamykla rodo save paprastiems žmonėms.
Į „Švyturį“ vykom dviese: aš, katras nei pats nežinau, kodėl vadinuosi Rokiškis (su šiuo miesteliu neturiu nieko bendra) ir mano kolega Galvažmogųpuošia iš Commonsense.lt blogo, ne internetuose žinomas, kaip Mindaugas Voldemaras. Mindaugas - labai rimtas žmogus, kažkada buvęs vienu iš „Mažeikių Naftos“ vadų (viešasis šios kompanijos veidas), dabar yra vienas iš garsiausių Lietuvoje rinkodaros ir vadybos ekspertų. Ir žinoma, jis dar ir mėgėjas - blogeris, rašantis apie tai, ką mato ir ką galvoja. Taip pat - ir apie maistą bei gėrimus - apie kelionę į „Švyturį“ jis parašė kiek anksčiau už mane.
Cha, tai gal pirmas kartas Lietuvoje, kai tokia didelė įmonė kviečiasi pas save blogerius, o ne profesionalius žurnalistus (nors kartais gal ir sunku nusakyti ribą tarp žurnalisto ir blogerio). Beje, mieli ir brangūs žurnalistai, už ką jūsų visi taip nekenčia? Kai mes atvykom į „Švyturį“, Dainius Smailys (korporatyvinių reikalų direktorius) pareiškė: „atvažiavot, pasižiūrėsit, vėl sensacijų pridarysit, žinau aš jus“. Deja, Dainiau, vienintelė sensacija šį kartą - tai, kad „Švyturys“ pasikvietė blogerius, o visa kita - įdomu, bet visai nesensacinga.
O viskas prasidėjo nuo to, kad į savo blogą eilinį kartą parašiau (gal tiksliau - išsiplūdau) apie tai, ką pagalvojau. O pagalvojau tąkart apie tai, kad valgome ir geriame - ką papuola, bet tik ne tai, ką norėtume, netgi dešras, kuriose nei pėdsako mėsos. Ir kaip vieną iš tokių „neaišku ko“ pavyzdžių pateikiau „Švyturį“. Greitai mano komentarą paskelbė ir „Lietuvos Rytas“. O dar po kiek laiko - gavau malonų kvietimą atvykti, pasižiūrėti ir išsiaiškinti, kas ten ir kaip - sužinoti tai, ko nežinau. Štai ir nuvažiavom dviese, pažiūrėti, kas tame „Švyturyje“ gero.
Iškart perspėju: dialogai - mano atkurti iš atminties, o ir supratimas mėgėjiškas, tad jei ką priblūdijau ir išsigalvojau, tai jau neužpykit - rašau, ką galvoju...
Džiuljeta Armonienė - nuostabi ir žavinga moteris, sukūrusi geriausias „Švyturio“ alaus rūšis, pasitiko mus klausimu: „na, tai papasakokit man, kas tas „high gravity“ alus?“. Po mano nerišlių „blablabla, alų skiedžia...“, gavom atsakymą: „taip, išties yra tokia technologija, bet tai, kas kalbama apie ją - visiški mitai: alų taip virti dar sudėtingiau, bet iš skonio jūs nei neatskirtumėte, kuris alus kaip padarytas. Dar daugiau - griežtai žiūrint, „high gravity“ vadinamas net ne skiedimas, o tiesiog tirštas alus. O skiesti galima ir prieš misos virimą, ir prieš rauginimą, ir prieš pilstymą: visvien aluje 80-90% vandens, visvien vanduo pilamas, nesvarbu, kaip tą alų virsi. O skonį išties keičia visai kiti dalykai“.
Pakalbam ir apie alaus kokybę. Pasirodo, čia ir vėl įdomybės - Džiuljeta taria: „padėkit ryte alaus butelį ant palangės, kad dieną saulėje ir šilumoje pastovėtų, o vakare paragaukit, negalėsit gert“. Pasirodo, neretai tragiškas alaus skonis - parduotuvių nuopelnas. Jau po ekskursijos tuo įsitikinau pats: degustacijoje lyg ir iš tokio pat butelio įpiltas alus turėjo juntamai kitokį skonį, nei tas, kurį esu pirkęs parduotuvėje.
Čia į pokalbį įsijungia ir Dainius Smailys: „koks užsieninis alus jums skaniausias?“ Mindaugas Voldemaras išsyk pareiškia: „Carlsberg“. Ir gauna atsakymą į kaktą: „Taip, o jis ir gaminamas, naudojant high gravity“. Dainius tęsia: „alus - ko gero, vienintelis dalykas, kurį Lietuvoje visos įmonės daro vien iš natūralių medžiagų. Netgi alui auginami miežiai negali būti purškiami herbicidais ar pesticidais, nes tokie negalėtų sudygti - o dėl to neišeitų iš jų padaryti salyklo. Alus daromas iš salyklo, apynių, vandens ir mielių, net jei tai nerašoma etiketėse. O iš ko daromi kiti maisto produktai - patys žinote“. O Džiuljeta dar prideda: „alus susideda iš keturių svarbiausių dalių: vandens, salyklo su apyniais, mielių ir sąžinės, jei nėra bent vieno iš šių - nieko nesigaus“.
Štai čia aš pajutau, kad gal kažkur kažką įsivaizdavau visai ne taip, kaip gali būti iš tikrųjų.
„Švyturys“, palyginus su kitomis garsesnėmis Europos alaus daryklomis - tik mažytis bravorėlis, užimantis ne ką daugiau vietos, nei kokia nors mokykla. Daugelyje šalių „Švyturį“ net priskirtų mažiesiems alaus gamintojams. Viskas čia kvepia apyniais ir salyklu. Važiuodamas, galvojau apie bravore zujančias minias darbininkų, bet per visą kelių valandų ekskursiją tepamatėm kokius 20-30 žmonių.
Gamykla maža, tačiau tiktai ji gamina 4 brangiausias „Švyturio-Utenos grupės“ alaus rūšis: “Extra Draught”, “Baltijos tamsųjį”, “Nefiltruotą” ir “Baltą”. Kitos alaus rūšys gaminamos dar ir Utenoje: Džiuljeta Armonienė kelis metus vargo, kol sugebėjo išmokyti tenykščius darbuotojus dirbti taip, kaip dirba „Švyturio“ žmonės. Baigėsi tuo, kad dabar Džiuljeta vadovauja visai Klaipėdos gamyklai ir daliai Utenos: visai visų „Švyturio“ alaus rūšių gamybai nuo A iki Z. Pilnavertis procesinis valdymas, o kaip žargoniškai pasakyčiau - matrica su horizontaliais produktais ir vertikalia gamyba.
Dainius Smailys tiesiai šviesiai taria: „jūs esat neišmanėliai ir nieko nesuprantat, bet mes parodysim viską - sužinosit ir kaip alus gaminamas, ir koks alus geras, ir koks blogas, pavaikščiosim - savo akimis pamatysit“. Man patinka žmonės, kurie šneka be užuolankų, juolab Dainius čia visiškai teisus: aš išties neišmanėlis. Net ir po labai išsamios ekskursijos nieko nesuprantu. Bet laikausi tų pačių principų, kaip ir Dainius - sakau ir rašau tai, ką galvoju. Manau, kad taip geriausia.
Mūsų kelionė po gamyklą prasideda nuo salyklo cecho: šis traiškomas (ne malamas, nes grūdai turi skilti vos į kelias dalis) iš dvieilių miežių (neklauskit, ką tai reiškia - mums paaiškino, kad šie skaniausi). Atrodo gražiai ir labai kvepia. Kvepia taip, kad kyla noras paragauti. Iki šiol gailiuosi, kad nepaprašiau - įdomu, koks tas salyklo skonis? Visas salyklo malūnas, ar kaip ten vadinasi ta vieta - kaip kokių 5 aukštų namas, viršuje - kažkokie garsiai burzgiantys sijojimo aparatai, apačioje - kažkokie sriegiai transportavimui. Trumpai tariant, čia iš grūdų padaromas tas dalykas, iš kurio verdamas alus.
Taigi, einame toliau ir pakliūname į kitą cechą - ten stovi tie bosai, kokius galim pamatyti daugelio aludarių reklamose. Patalpa - nuostabi, visa švytinti, lyg veidrodžių salė ir šilta, kaip kokie tropikai (ten dar auga ir kažkokios palmės). Džiuljeta pasakoja apie tai, kaip alus tampa alumi: svarbiausias dalykas - ne tik salyklą ir apynius pamirkyti karštame vandeny, bet viską daryti tinkama tvarka, tikslioje temperatūroje, konkretų laiką - tai trys ketvirtadaliai alaus skonio. Aš fotografuoju blizgančius alaus bosus ir nuotraukose viskas gaunasi dar gražiau, nei tikrovėje - kaip koks švytintis kosmosas.
O paskui prasideda atradimai: mes nusileidžiame į ten, kur alus rauginamas. Grindys šlapios - akivaizdžiai tik ką išplautos, per vieną jose nutiestą kanalą teka rusva putojanti srovė, kvepianti alumi. Čia Dainius Smailys ir pareiškia: „žiūrėkit, alus į kanalizaciją bėga“. Matyt, mūsų akys išdavė, kad nieko nesuprantam: „KPŠ?“, tad Dainius paaiškina: „kiek lieka vamzdynuose ir kitoje įrangoje po plovimų, misos maišymų, alaus raugimų ir taip toliau - tai beveik tas pats alus, tačiau mes jį išpilam. O kokie nors vokiečiai - pilsto į skardines, o paskui lietuviški supermarketai pardavinėja po litą. O žinot, kad pas mus litrui alaus pagaminti sunaudojami 5 litrai vandens? Taip ir sunaudojami…“
Dar vienas cechas, didumo - kaip kokia mokyklos klasė, tik lubos aukštesnės: čia alus filtruojamas. Filtrai daromi iš sumaltų jūros kriauklių, per juos praeina tirpios medžiagos, bet užsilaiko visokios nuosėdos - taip alus tampa skaidriu.
Galų gale einame link išpilstymo cecho - ten mūsų jau neįleidžia, sako, kad ar koks butelis sprogs, ar maža, kur galvą įkišim - ten žmonės pakliūna tik po kažkokių specialių darbų saugos kursų. Viskas puikiausiai matosi pro langą: didelis besisukantis ratas, kuriame į butelius išpilstomas alus, butelių srovė, kažkoks raitytas vamzdis, kuriame vyksta pasterizacija... O, pasterizacija - čia tas dalykas, kur alus užmušamas? Džiuljeta vėl aiškina: esant pasterizacijos temperatūrai, skonis nei kiek nesikeičia, o alus netampa negyvu, mielės išlieka, tuo netgi galima įsitikinti - jei butelį laikysi šilčiau, nei nurodyta etiketėje, alus gali prarūgti - nuo išlikusių mielių.
Dainius tuo tarpu ima pasakoti kitus dalykus: nepasterizuotas alus būna statinaitėmis tiekiamas barams - jei nori „gyvo“ - prašom. Kai kurie barai gudrauja, pilsto po to, kai alaus galiojimo terminas pasibaigęs. „Švyturys“ rengia patikrinimus ir jei atranda kokį nors barą kur alus pasenęs, statinaitėse jam alaus daugiau netiekia. Kad barai negalėtų padirbti datų, statinės žymimos specialiais kodais, pagal kuriuos „Švyturio“ darbuotojai gali nustatyti galiojimo terminą net tada, jei baras nutrintų datą.
Pati ekskursijos pabaiga - „Švyturio“ laboratorija, pilna visokių mėgintuvėlių. Ant darbuotojų stalų stovi alaus buteliai, kai kurie - pradaryti. Vaizdas - siurrealus, nes alaus buteliai bado akis. Bet ne, čia ne girtavimas darbo vietoje - tiesiog tiriama alaus sudėtis. Dainius pasakoja apie kas kelis mėnesius daromus „X“ testus, kuriais tikrinamas visų laboratorijų darbas: specialistai turi atrasti ir identifikuoti 50 skirtingų bakterijų rūšių. „Švyturio“ laboratorija - tarp 10 geriausių visoje „Carlsberg“ grupėje. Pasirodo, mažosios alaus daryklos tokių laboratorijų neturi, tad negali kontroliuoti alaus kokybės: vieną kartą gavosi vienaip, kitą kartą - kitaip, o kiek ten kokių susidarė kenksmingų priemaišų - nežino niekas. Švyturys iš kažkokios įmonės užsakinėja ir vartotojiškus testus: tyrėjai perka alų bet kokiose parduotuvėse ar baruose, tikrina, ragauja, o paskui pateikia nuosprendį. Nori gero rezultato - užtikrink, kad net pardavėjas negalėtų alaus sugadinti.
Pokalbį tęsiam degustacijų kambaryje: mums įpila po šlakelį alaus - tokį mažą, kad vienu gurkšniu gali nuryt. Džiuljeta paaiškina rūšių ragavimo eiliškumą: nuo silpnesnio prie stipresnio, nuo „liesesnio“ prie tirštesnio. Dar papasakoja, kad degustatorių atranka pas juos - klaikus darbas. Pirmiausiai iš daugybės kandidatų išrenkami žmonės, kurie skiria bent jau kelis sūrumo, kartumo, rūgštumo lygius, vienas iš kelių dešimčių pakliūna į kursus, o jau po kursų gerai, jei bent vienas iš dvidešimties paaiškėja besantis kažkam tinkamu.
Čia jau man įsijungia auditoriškas instinktas - klausiu, kaip koks biurokratinis buldogas: „kiek nusiskundimų dėl alaus kokybės pas jus registruota per 2009 metus ir kaip užtikrinate atgalinį ryšį iš vartotojų?“ Džiuljeta nei nesusimasto: nusiskundimai buvo trys, visi yra mano kompiuteryje, o ant kiekvieno alaus butelio užrašytas nemokamas kokybės telefonas. Sakau: o kodėl neturit ISO-9001? Džiuljeta ir vėl išpyškina: „„Carlsberg“ vidinis standartas apima visus tuos reikalavimus ir kartu krūvą, susijusių su alaus gamyba, tuo tarpu ISO užtikrina atitiktį produkto reikalavimams, įskaitant ir savikainą, bet ne bendrą lygį, mums reikia sudėtingesnio, specializuoto“. Vos susilaikiau, nepaprašęs parodyti veiksmų planą, skirtą skundų priežastims šalinti. Taip ar anaip, iš asmeninės patirties galiu pasakyti: jei be užsikirtimų šnekami tokie dalykai, įmonės vadyba negali būti bloga.
Degustacijų kambaryje - šaldytuvas, kuriame krūva konkurentų alaus. Aš pareiškiu, kad neatskirčiau pagal skonį „Bavaria“, „Millers“ ar „Bud“. Dainius paaiškina: „esminis dalykas, kuriuo skiriasi lietuviškas alus nuo importinio - tai galiojimo laikas. Jei alus galioja metus ar du - tai pagalvokit, kaip jį reikėjo apdirbti: pašalinti visas medžiagas, kurios per tiek laiko gali pakisti. Todėl ir viso to alaus skonis gaunasi panašus“.
Mindaugas vis nerimsta: „O kaip ten su „high gravity“, kokį gaminate?“ (šitą klausimą per apsilankymą kolega uždavė kokius 912 kartų, o gal ir keleriopai daugiau). Dainius kažkelintą kartą pakartoja: „„Švyturio“ gamykloje nėra netgi tokios įrangos, o mažiukai gamintojai apie tai, kaip apie blogybę, kalba tik todėl, kad patys neišgali nusipirkti. O štai Utenoje yra gaminamas ir tas „high gravity“ - tai „Tornado“ ir „Euro“ alus“.
Kalba pasisuka apie reklamą, aš pareiškiu, kad alkoholis visgi yra blogis, jo reklama -negerovė (prieš porą metų esu matęs degtinės reklamą vaikiško filmuko viduryje), ir čia jau Dainius atsako kategoriškai: „tos reklamos ir taip neliks nuo 2012 metų, o tikroji problema - kitur: alkoholio prekybos licencija kainuoja vos kelis šimtus litų, o aš padaryčiau, kad kainuotų keliasdešimt tūkstančių ir atimdinėčiau už pavienį pažeidimą - prekybininkams nesvarbu, kam pardavinėt, o šunis karia ant gamintojų, kurie tų pardavimų negali sukontroliuoti“. Negaliu Dainiui prieštarauti: išties prekybos tinklams esama tvarka - kaip rojus. Pats ne kartą mačiau, kaip didžiulėse parduotuvėse girti mažamečiai perka alkoholį, o pardavėjos net nedrįsta paprašyti dokumentų.
Pabandom paklausinėti apie konkurentus - „Ragutį“, „Taurą“, „Kalnapilį“, „Guberniją“, kitus alkoholio gamintojus. Dainius šneka nenoriai. Kažką tik burbteli apie degtindarius, kurie veža cisternomis spiritą iš Čekijos, kurį pilsto ir reklamuoja, kaip natūralų produktą. „Švyturys-Utena“ užima 43 procentus alaus rinkos, stambiausias konkurentas - porą kartų mažiau. Beveik visi alaus gamintojai konkuruoja tame pačiame segmente, tiktai Klaipėdoje gaminama „Švyturio kolekcija“ (ta, kur „reljefiniuose“ buteliuose) - kiek prestižiškesnė ir kokybiškesnė, tiesioginių konkurentų neturi.
Džiuljeta tuo tarpu nustebina: pasiūlo išsivirti alaus pačiam: „įranga kainuoja pigiai, medžiagos irgi, nieko ten sudėtingo, net gatavas salyklo koncentratas būna, tereikia į vandenį supilti ir palaikyti savaitę - pabandykite, pažiūrėsim, ar pavyks padaryti geresnį alų, nei verdame mes“.
Dar pakalbam apie sisteminius dalykus: etiketėse nerašoma alaus sudėtis, nežymima pagaminimo data ir vieta - vien tik galiojimo laikas. Gamykla tuos duomenis atseka pagal raidinius kodus, bet dažnas vartotojas irgi nori tai žinoti. Etiketėse nerašomas ir alaus „riebumas“, o tik alkoholio kiekis. Atsimenate, kažkada būdavo rašomi tokie procentai? Pagal juos labai lengvai galėjai nuspėti, kokio skonio tas ar anas alus, 11% “Žigulinis” nepaprastai skyrėsi nuo 21% “Biržiečių”. Dainius sako, kad butelio ir etikečių dizainas toks, kad visos tos informacijos sutalpint nėra kur. Vis dėl to, „Švyturio“ alus tarp kitų didesnių gamintojų turi trumpiausią galiojimo laiką (4 mėnesius, kai dauguma kitų - 6 mėnesius ar net ilgiau) ir trumpiausią apyvartumą (alus išparduodamas vos per 7 dienas), tad jei būtų rašomos datos, čia būtų ir pranašumas prieš konkurentus.
Paaiškėja įdomus dalykas: įstatyminiai aktai, apibrėžiantys alaus gamybą (kažkoks ten alaus reglamentas), daro „Švyturiui“ meškos paslaugą: sudėties nurodyti neprivaloma, gamybos datos - irgi, tad geriausius privalumus gauna prastesnio alaus gamintojai. Alaus reglamentą tvirtino berods Ūkio ministerija. Dainius pažada, kad imsis veiksmų, inicijuos pokyčius - ir gamykloje, ir reglamentavime. Tam reikia valstybės įsikišimo, kad ir „Švyturiui“, ir konkurentams būtų vienodos sąlygos.
Daug bjauresnės - importinio alaus keliamos problemos: pasirodo, lietuviškiems alaus gamintojams tas alaus reglamentas taikomas, o užsieniniai, įskaitant ir kitų Europos Sąjungos šalių gamintojus - pagal tą reglamentą nekontroliuojami. Todėl kitąkart, nusipirkęs importinio „alaus“ gali baisiai apsigauti. Gal būt, netgi nusipirkti „alaus“, kuris, jei būtų gaminamas Lietuvoje, negalėtų nei alumi vadintis: išvirto ne iš miežių, su cheminiais priedais ir pan. Ką daryti? Nebent keisti įstatymus. Kas tam prieštarautų? Tur būt, didieji prekybos tinklai: jiems bus keblu, jei ant pigiausio „alaus“ skardinių atsiras užrašai „alaus skonio gėrimas“.
Galų gale susiruošiam atgal. Gaunam po „kyšį“ - firminį „Švyturio“ butelių atidariklį atminčiai. Atsisveikinam. Džiuljeta ir Dainius, atrodo, atsidūsta su palengvėjimu, iš žvilgsnių matosi: „pagaliau nors šitie du žinos teisybę“.
Ir visą kelią į Vilnių kalbam, ką pamatėm. Mindaugas Voldemaras sako, kad nustebo, kokia ta gamykla mažytė. Mane labiau nustebino nuoširdumas - nors nesitikėjau, bet kažkaip tiesiog pajutau, kad ir Džiuljeta, ir Dainius tiki „Švyturiu“. Bet galų gale sutariam, kad abu labiausiai nustebino tai, kad „Švyturys“ pasikvietė ne kažin kokius rimtus žurnalistus iš spaudos, o tiesiog blogerius. Tai pats atviriausias žingsnis - gamykla rodo save paprastiems žmonėms.