Yra vienas gabalas, kuriame jaučiasi viskas. Ir neviltis dėl dabarties, ir tikėjimas savim ir ateitim. Spėkit iš vieno karto koks tai kūrinys? Sufleruoju:
http://www.youtube.com/watch?v=4PW5yPgti-A :)
Skrisk, svajone, sparnuotoji mano,
Kur kalneliai ir lygumos žalios,
Kur švelnus taip malonus vėjelis,
Kur toks žydras gimtasis dangus.
Nusileiski pakrantėn Jordano,
Prie Siono tvirtovės griuvėsių,
O Tėvyne, tave ten girdėsiu,
Brangų balsą ramus ir džiugus.
Aukso arfa poetų garsiųjų,
Ko likai tu bebalsė Tėvynei?
O pažadink man meilę krūtinėj,
Užmigdytas suvirpink stygas.
Iš vargų ir dejonių graudžiųjų
Mus išvesk į palaimintą šalį.
Lai aukštybių Jėga Visagalė
Mums skausme sugrąžina jėgas.
Aš mintinai žodžius moku ir, kai labai blogai "ant dusšios" miške gasdinu paukšius savo karkimu, kur jau ten man iki choristo.
Bet jėga ir viltį - man turi.