piliule
Gerai, jau gerai, paseksiu ką nors. Ar žinote, kodėl banginiai taip mėgsta kai jiems pilvus kaso?
Seniai, seniai, kai žemėje sausumos ir vandens buvo vienodai, daug gyvūnų puikiai jautėsi tiek vandenyje, tiek žemėje. Jūra prie kranto buvo negili, o krantas lėkštas.
Gyvenimas tekėjo ramiai kaip upės lygumoje. Jūrą valdė milžiniški banginiai, o sausumoje karaliavo grakštūs drakonai. Visi puikiai sutarė.
Banginiai, teisybė, tuomet atrodė kiek kitaip. Turėjo ne tik puikią uodegą bei plaukmenis, bet ir kojas su rankomis. Nenuostabu - juk kartais išlipdavo i krantą - kai kurie skanumynai augo tik pakrantės miškelyje. O kad odos saulė visai neišdžiovintų, prisisemdavo pilną burną vandens ir karts nuo karto atsigaivindavo fontanėliu.
-Tai štai kam tie fontanėliai reikalingi, -įsiterpė vienas žuvėdriukas.
-Šššš, netrukdyk, -puolė tildyti kiti.
-Taigi, -tesė žuvėdra,- banginiai kartais išlipdavo į krantą pasmaguriauti.
Drakonai irgi atrodė kitaip, bet apie drakonus pasakaitę paseksiu kitą kart. Paminėsiu tik tiek, kad jie kartais nerdavo į jūrą atvėsti, ugnimi per ilgai pasispjaudę, ar tiesiog žuvies užsimanę. Tad nenuostabu kad žemės ir jūros princai, drakonai ir banginiai, kartais susitikdavo. Susitikę paplepėdavo, palenktyniaudavo. Ir ne visada lenktynėse vandenyje laimėdavo banginiai, o sausumoje ne visada greitesni drakonai buvo.
Vieną kartą pajūryje susitiko jaunas, dar nė trijų šimtų metų nesulaukęs drakonas ir toks pats, palyginus su kitais banginiais jaunas, nė poros tonų nesveriantis banginiukas.
-O kiek pora tonų sveria? -susidomėjo pats mažiausias žuvėdriukas.
-Ššš, netrukdyk, visas pasaulio žuvėdras sudėjus, nė pusės tiek nebūtų, -puolė mažių tildyti vyresnieji.
-Oho koks milžinas, -sušnarėjo pats sau.
Žuvėdra, truputį patylėjus, pratęsė pasakojimą:
-Susitiko, paplepėjo, ir pradėjo žaisti. Iš pradžių lenktyniavo ant smėlio. Tris kartus bego, du kart laimėjo banginis ir tik vieną kart drakonas. "Aha,- apsidžiaugė banginis, - jau jūroje tai tikrai laimėsiu." "Na, jūroje aš jį tikrai aplenksiu, - savo ruožtu džiaugėsi drakonas." Bet jūroje irgi nepaaiškėjo laimėtojas. Čia drakonas pasirodė greitesnis, ir tik vieną kartą laimėjo banginis. Tačiau abu nusiplūkė berungtyniaudami, todėl sutarė po mėnėsio parungtyniauti dar kart.
Regis niekas nestebėjo tų rungtynių, tačiau jau po dienos visi jauni banginiai jūroje šaipėsi iš storaodžio lėtapėdžio banginiuko, kuris leidosi aplenkiamas kažkokio nesusitupėjusio drakono. Vargšelis akių neturėjo kur dėt, vis bėgdavo į krantą, kad pasislėptų nuo pašaipūnų. O krante treniravosi bėgioti. Kartą užsisvajojo ir nepastebėjo kalvelės, į kurią įsirėžė visu savo dideliu kūnu. Supykęs sulygino ją savo plačia uodega su žeme. "O! Jeigu taip visas kalveles sulyginus, nieks man laimėt nesutrukdys." Juk žinia, banginis sunkus, bet greitas ir ištvermingas.
Tačiau kalvelių, nors ir nedidelių, buvo pernelyg daug. Todėl karštakošis banginis nusprendė pasikviesti pagalbon draugus. Šiems patiko mintis, kad drakonas pralaimės savo ženėjem todėl mielai suskubo į pagalbą. Tad jau greit krante atsirado puikiausias lygus ir tiesus bėgimo takas, o jūroje - puikiausias plaukimo kanalas.
Kai išaušo lenktynių diena, banginis pirmas pasirodė ant kranto. Kai drakonas pasirodė, varžybos prasidėjo iš karto. Kaip jau atspėjot, visur pralaimėjęs drakoniukas pareikalavo revanšo. Ne iš kelmo spirtas, pats suprato kodėl pralaimėjo. Mažas, vikrus, bet greit pavargstantis negalėjo prilygti banginio ištvermei tiesiame take.
Na ir prasidėjo. Per mėnėsį drakonai, drakoniuko draugai suvertė ne tik kalvelių pulką, bet ir jūroje salelių keletą. Banginis, nespėdamas įsibėgėti turėjo stabdyt, kad pasuktų, ir, kaip ir tikėjosi, drakoniukas pralošė visur.
Taip pamažu įkarštis virto tikru karu. Banginiai, o ir drakonai, pamažu įsijungė visi. Neliko abejingi net patys seniausi... Vieni rausė giliausius kanalus, kiti pylė smėlio kalvas. Neilgai trukus ramybės neturėjo nei vienas gyvis. Ten kur vakar buvo lygus miškas, per dieną kalnas atsirado. O ten, kur ramioj jūros gilumoj ilsėjosi po sočios vakarienės milžiniškas kalmaras, staiga išaugo puikiausia sala.
Šimtai drakonų ir banginių varžėsi tarpusavyje, dar daugiau jiems gelbėjo nelabai garbingai siekti rezultatų. Nežinia kiek tai būtų trukę, jei ne keletas nepraradusių proto senolių...
Tik viena sala liko rami, viena mažytė salelė. Seniai seniai tai buvo tik mažas smėlio kauburėlis jūroje. Vėjas, jūra ir žuvėdros per šimtmečius sunešė mažytę salelę. Tik senoliai, pasiilgę ramybės, žinojo kur rasti tą ramybės užutėkį.
Čia susitikdavo jaunystės siautulį pamiršę suaugę banginiai ir per amžius proto įgavę drakonai.
-Kaip dabar gyvensim? -susirūpinę vienas kito klausė senoliai banginiai ir drakonai.
-Kaip žuvys, ar nepranyks tokiam drumstam vandeny? Kaip vėjas, ar padės mūsų sparnams? -vienas kito klausė banginiai ir drakonai.
Tris dienas, tris naktis tarėsi banginiai ir drakonai. Ir sutarė. (tada dar visi kalbėt mokejo). Patys nieko neišspręs, reik žmogaus pagalbos prašyt. Išrinko iškalbiausius ir pasiuntė patarimo paklaust. O kad nereiktų per visą žemę keliaut, paprašė žuvėdros žmonių tarybą sušaukt.
Greit skrenda žuvėdros, bet dar greičiau pyktis ir karas plinta. O tarp banginių ir drakonų jau ne šiaip varžybos, tikras karas užsiplieskė. Vėjas, ir tas, į karą įsitraukė. Tai vieniems padėdavo, tai kitiems koją pakišdavo. Tad kol žuvėdros žmonių tarybą surinko, kol susirinko dar proto nepraradę banginiai ir drakonai, ne juokais audra įsisiautėjo (ne be vėjo pagalbos...).
Susėdo visi. Tylėjo, ilgai tylėjo, vis stengės pyktį sutramdyt. Tris dienas tris naktis nebnutilo, kai užsiplieskė ginčai. Plepiausia žuvėdra tiek žodžių nežino, kiek pasakyta buvo. Sutarė tik dėl vieno - banginiams jūra, drakonams dangus. O kad pagunda nekiltų, sutarė tik per žmogų tarpe savęs bendraut.
Po truputį karas aprimo: žinia gi, kai varžybom teisėjauja bešališkas teisėjas, sukčiaut nėr kaip. Metai po metų vis rečiau drakonai ir banginiai susitikdavo. Drakonai atprato nuo jūros, netgi vandens bijot pradėjo. O banginiai sausumos vengė, išmainė kojas rankas į geresnius plaukmenis.
-O kodėl pilvus mėgsta kad kasytų? -apsnūdęs paklausė berniukas.
Žuvėdra pasakorė tyliai tarė:
-Šššš, mik ir tu. Banginių pilvas labai švelnus, o kai jie į sausumą išlipdavo paskanaut, vis smėlio prilipdavo ir niežulys apimdavo. Seniai jau į krantą nebeišlipa, bet kaip smagu pilvą pasikasyt vis dar pamena...
-Mhm, banginio pilvas kaip švelniausias patalas... Bet drakonai kur dingo? -jau sapnuodamas klausė.
-Drakonai yra, tik jūros labai bijo...
Seniai, seniai, kai žemėje sausumos ir vandens buvo vienodai, daug gyvūnų puikiai jautėsi tiek vandenyje, tiek žemėje. Jūra prie kranto buvo negili, o krantas lėkštas.
Gyvenimas tekėjo ramiai kaip upės lygumoje. Jūrą valdė milžiniški banginiai, o sausumoje karaliavo grakštūs drakonai. Visi puikiai sutarė.
Banginiai, teisybė, tuomet atrodė kiek kitaip. Turėjo ne tik puikią uodegą bei plaukmenis, bet ir kojas su rankomis. Nenuostabu - juk kartais išlipdavo i krantą - kai kurie skanumynai augo tik pakrantės miškelyje. O kad odos saulė visai neišdžiovintų, prisisemdavo pilną burną vandens ir karts nuo karto atsigaivindavo fontanėliu.
-Tai štai kam tie fontanėliai reikalingi, -įsiterpė vienas žuvėdriukas.
-Šššš, netrukdyk, -puolė tildyti kiti.
-Taigi, -tesė žuvėdra,- banginiai kartais išlipdavo į krantą pasmaguriauti.
Drakonai irgi atrodė kitaip, bet apie drakonus pasakaitę paseksiu kitą kart. Paminėsiu tik tiek, kad jie kartais nerdavo į jūrą atvėsti, ugnimi per ilgai pasispjaudę, ar tiesiog žuvies užsimanę. Tad nenuostabu kad žemės ir jūros princai, drakonai ir banginiai, kartais susitikdavo. Susitikę paplepėdavo, palenktyniaudavo. Ir ne visada lenktynėse vandenyje laimėdavo banginiai, o sausumoje ne visada greitesni drakonai buvo.
Vieną kartą pajūryje susitiko jaunas, dar nė trijų šimtų metų nesulaukęs drakonas ir toks pats, palyginus su kitais banginiais jaunas, nė poros tonų nesveriantis banginiukas.
-O kiek pora tonų sveria? -susidomėjo pats mažiausias žuvėdriukas.
-Ššš, netrukdyk, visas pasaulio žuvėdras sudėjus, nė pusės tiek nebūtų, -puolė mažių tildyti vyresnieji.
-Oho koks milžinas, -sušnarėjo pats sau.
Žuvėdra, truputį patylėjus, pratęsė pasakojimą:
-Susitiko, paplepėjo, ir pradėjo žaisti. Iš pradžių lenktyniavo ant smėlio. Tris kartus bego, du kart laimėjo banginis ir tik vieną kart drakonas. "Aha,- apsidžiaugė banginis, - jau jūroje tai tikrai laimėsiu." "Na, jūroje aš jį tikrai aplenksiu, - savo ruožtu džiaugėsi drakonas." Bet jūroje irgi nepaaiškėjo laimėtojas. Čia drakonas pasirodė greitesnis, ir tik vieną kartą laimėjo banginis. Tačiau abu nusiplūkė berungtyniaudami, todėl sutarė po mėnėsio parungtyniauti dar kart.
Regis niekas nestebėjo tų rungtynių, tačiau jau po dienos visi jauni banginiai jūroje šaipėsi iš storaodžio lėtapėdžio banginiuko, kuris leidosi aplenkiamas kažkokio nesusitupėjusio drakono. Vargšelis akių neturėjo kur dėt, vis bėgdavo į krantą, kad pasislėptų nuo pašaipūnų. O krante treniravosi bėgioti. Kartą užsisvajojo ir nepastebėjo kalvelės, į kurią įsirėžė visu savo dideliu kūnu. Supykęs sulygino ją savo plačia uodega su žeme. "O! Jeigu taip visas kalveles sulyginus, nieks man laimėt nesutrukdys." Juk žinia, banginis sunkus, bet greitas ir ištvermingas.
Tačiau kalvelių, nors ir nedidelių, buvo pernelyg daug. Todėl karštakošis banginis nusprendė pasikviesti pagalbon draugus. Šiems patiko mintis, kad drakonas pralaimės savo ženėjem todėl mielai suskubo į pagalbą. Tad jau greit krante atsirado puikiausias lygus ir tiesus bėgimo takas, o jūroje - puikiausias plaukimo kanalas.
Kai išaušo lenktynių diena, banginis pirmas pasirodė ant kranto. Kai drakonas pasirodė, varžybos prasidėjo iš karto. Kaip jau atspėjot, visur pralaimėjęs drakoniukas pareikalavo revanšo. Ne iš kelmo spirtas, pats suprato kodėl pralaimėjo. Mažas, vikrus, bet greit pavargstantis negalėjo prilygti banginio ištvermei tiesiame take.
Na ir prasidėjo. Per mėnėsį drakonai, drakoniuko draugai suvertė ne tik kalvelių pulką, bet ir jūroje salelių keletą. Banginis, nespėdamas įsibėgėti turėjo stabdyt, kad pasuktų, ir, kaip ir tikėjosi, drakoniukas pralošė visur.
Taip pamažu įkarštis virto tikru karu. Banginiai, o ir drakonai, pamažu įsijungė visi. Neliko abejingi net patys seniausi... Vieni rausė giliausius kanalus, kiti pylė smėlio kalvas. Neilgai trukus ramybės neturėjo nei vienas gyvis. Ten kur vakar buvo lygus miškas, per dieną kalnas atsirado. O ten, kur ramioj jūros gilumoj ilsėjosi po sočios vakarienės milžiniškas kalmaras, staiga išaugo puikiausia sala.
Šimtai drakonų ir banginių varžėsi tarpusavyje, dar daugiau jiems gelbėjo nelabai garbingai siekti rezultatų. Nežinia kiek tai būtų trukę, jei ne keletas nepraradusių proto senolių...
Tik viena sala liko rami, viena mažytė salelė. Seniai seniai tai buvo tik mažas smėlio kauburėlis jūroje. Vėjas, jūra ir žuvėdros per šimtmečius sunešė mažytę salelę. Tik senoliai, pasiilgę ramybės, žinojo kur rasti tą ramybės užutėkį.
Čia susitikdavo jaunystės siautulį pamiršę suaugę banginiai ir per amžius proto įgavę drakonai.
-Kaip dabar gyvensim? -susirūpinę vienas kito klausė senoliai banginiai ir drakonai.
-Kaip žuvys, ar nepranyks tokiam drumstam vandeny? Kaip vėjas, ar padės mūsų sparnams? -vienas kito klausė banginiai ir drakonai.
Tris dienas, tris naktis tarėsi banginiai ir drakonai. Ir sutarė. (tada dar visi kalbėt mokejo). Patys nieko neišspręs, reik žmogaus pagalbos prašyt. Išrinko iškalbiausius ir pasiuntė patarimo paklaust. O kad nereiktų per visą žemę keliaut, paprašė žuvėdros žmonių tarybą sušaukt.
Greit skrenda žuvėdros, bet dar greičiau pyktis ir karas plinta. O tarp banginių ir drakonų jau ne šiaip varžybos, tikras karas užsiplieskė. Vėjas, ir tas, į karą įsitraukė. Tai vieniems padėdavo, tai kitiems koją pakišdavo. Tad kol žuvėdros žmonių tarybą surinko, kol susirinko dar proto nepraradę banginiai ir drakonai, ne juokais audra įsisiautėjo (ne be vėjo pagalbos...).
Susėdo visi. Tylėjo, ilgai tylėjo, vis stengės pyktį sutramdyt. Tris dienas tris naktis nebnutilo, kai užsiplieskė ginčai. Plepiausia žuvėdra tiek žodžių nežino, kiek pasakyta buvo. Sutarė tik dėl vieno - banginiams jūra, drakonams dangus. O kad pagunda nekiltų, sutarė tik per žmogų tarpe savęs bendraut.
Po truputį karas aprimo: žinia gi, kai varžybom teisėjauja bešališkas teisėjas, sukčiaut nėr kaip. Metai po metų vis rečiau drakonai ir banginiai susitikdavo. Drakonai atprato nuo jūros, netgi vandens bijot pradėjo. O banginiai sausumos vengė, išmainė kojas rankas į geresnius plaukmenis.
-O kodėl pilvus mėgsta kad kasytų? -apsnūdęs paklausė berniukas.
Žuvėdra pasakorė tyliai tarė:
-Šššš, mik ir tu. Banginių pilvas labai švelnus, o kai jie į sausumą išlipdavo paskanaut, vis smėlio prilipdavo ir niežulys apimdavo. Seniai jau į krantą nebeišlipa, bet kaip smagu pilvą pasikasyt vis dar pamena...
-Mhm, banginio pilvas kaip švelniausias patalas... Bet drakonai kur dingo? -jau sapnuodamas klausė.
-Drakonai yra, tik jūros labai bijo...