piliule. paskutine, nes komentaru nera
Rytas išaušo apsiniaukęs. Lengvi debesėliai, tarsi piemens genama avelių banda, nenutrukstamu srautu sklendė nuo jūros. Virš kopų, lyg pasiekę ganyklą, sustodavo ir jungdavosi į didesnius debesis. Neilgai trukus, visą kiek užmatyt dangų uždengė sunkūs, pilki lietaus debesys. Reti lašai ėmė barbent į langus. Senelė palingavo galvą:
-Lis turbūt visą dieną. Įdomu, ar jūroj irgi lija? Kaži kaip ten senelis, ar nesušals, nesušlaps?
Senelis tuo metu sėdejo valtyje, papsėjo pypkutę ir grožėjosi jūra. Vėjas buvo geras, banginis irgi mielai padėdavo, tad kelionės tikslas atrodė jau ranka pasiekiamas, tačiau vis tiek nelabai linksmos mintys lankė. Pakeliui sutikti kirai, žuvėdros ir banginiai pasakojo, kad visur tas pats: žuvis dingo, krevetės visai mažytes, jūros smulkieji gyviai irgi kažkur dingsta.
Pūstelėjo žvarbus vėjas. Senelis susisupo į šilta apsiaustą, išpūtė debesiuką pypkes dūmo, ir, pamatęs skrendantį kirą, pamojo ranka, kviesdamas nutūpti. Kiras mielai pasuko valties link ir nutūpė ant krašto.
-Iš kur būsi, jūreivi?
-Ne jūreivis, žvejys aš,- atsakė senelis. -Plaukiu naujienų sužinot, žuvies vis mažiau pagaunu, o ir ruduo pasiankstino.
-Gali ir neplaukt toliau, žvejy, visur tas pats. Kaip tik skardžio žuvėdroms skrendu papasakot.
-O turgus kaip? Kaip tik žiemai apsirūpinčiau.
-Turguj irgi ne kas. Derlius šįmet prastas.
-Dėkui už naujienas, -tarė truputį susirūpinęs senelis. -Gal žuvim pasivaišinsi? Ar duona, maniškės kepta?
-Už žuvį ačiū, o duona mielai pasivaišinsiu. Ne kasdien paragaut tokį skanėstą tenka.
Paplepėjo dar apie šį bei tą, pasistiprino, ir nuplaukė kas sau - senelis valtim per sunerimusią jūra, kiras giedro dangaus mėlyne.
Berniukas sėdėjo prie lango ir stebėjo lietaus lašų piešinius ant stiklo. Mažyčiai upeliukai tekėjo žemyn, jungėsi į upeles, vėl iššiskirdavo, nupiešdami fantastiškiausius reginius. Akylas stebėtojas matė ten ir banguojančią jūrą, ir pievą, kur ožkos ganėsi, ir raganų giraitės riešutmedžius.
Senelė tuo metu atsinešė iš rūsio pintinę žirnių ankščių. Užkūrė krosnį, sėdo i krėslą šalia traškančios ugnelės ir ėmė lukštent, kažką galvodama. Pamačiusi, kad anūkas, regis, nuobodžiauja, negalėdamas išbėgt į lauką pažaist, pasiūlė:
-Gal padėtum? Žirnienės pietums išvirčiau, o ir žiemai saują kitą atidėtume...
Berniukas pabudo tarsi iš sapno, kurį matė ant stiklo, ir, neišgirdęs, paklausė:
-Ką, senele?
-Sakau padėtum žirnius lukštent, pietums žirnienes išvirčiau, mėgsti gi.
-Gerai, senele,- nelabai noriai tarė berniukas. -O gal, apsirengęs šiltai ir, užsidėjęs senelio skrybėlę nuo lietaus, galėčiau prie jūros nubėgt?
-Kur gi tu per tokį lietų. Sušlapsi, net ir senelio skrybėlė nepadės.
-Gerai, senele...
Pasiėmė gerą saują žirnių, ir, sėdęs prie stalo, ėmė lukštent. Neilgai trukęs, rado naują žaidimą: iš žirnių ankščių galima pastatyt palapinę, padaryt žmogeliuką, žuvėdrą ar žalią banginį.
Senelė, tai pamačius, tik šyptelėjo. Lai žaidžia vaikas, nuobodžiauja turbūt.
-Tuk, tuk, tuk. -Pasigirdo garsus beldimas į stiklą.
Berniukas, pamatęs besibeldžiančią žuvėdrą, pašoko ir pribėgęs atvėrė langą.
-Labas, gal įsileisit,- įskridus ir nutūpus ant stalo kampo sutarškėjo žuvėdra. - Lauke smarkiai lyja. Nors mums, žuvėdroms, vanduo ir nebaisus, bet bijau kad vėjas jauniklių neperpūstų... Gal po stogu priimsit?
-Lai skrenda, -nudžiugo pramogą nujausdamas berniūkštis.
-Lai skrenda, -pritarė senelė. -Ir jaunikliams šilta, ir mums smagiau.
-Ačiū, tuoj sušauksiu. Jei lietus užtruks, gal klėtyje apsigyvent galima?
-Galima, galima, -džiaugėsi berniukas. -Vis linksmiau.
-Na, jei labai netriukšmausit, -pritarė senelė.
Neilgai trukus į kambarį sugužėjo tuntas žuvėdriukų. Sutūpė kur kam pasisekė - kas ant krosnies išdžiūt, kas pastogėj, kas ant spintos. Neilgai tylėjo. Iš pradžių po vieną, po du, ėmė pasakot naujienas, po to prapliupo visi kartu, bandydami viens kitą perrėkt.
-Ša, -suriko vyriausia. -Arba po vieną, arba į lietų.
Į lietų, šlapt, niekas nenorėjo. Iš pradžių stojo nejauki tyla, po to pradėjo nedrąsiai viens su kitu plepėt, tik daug tyliau. Troboje girdėjosi tik lietaus barbenimas, malkų spragsėjimas ir tylus žuvėdriukų šnabždesys. Plepant apie šį bei tą diena pralėkė akimirksniu. Kai ėmė temti ir visi pradėjo snūduriuot, atskrido senoji žuvėdra.
-Atskridau pažiūrėt, kaip sekasi, kaip elgiatės?
-O gal pasaką kokią moki? - paklausė apsnūdęs berniukas.
-Pasaką, pasaką,- reikalavo ir žuvėdriukų choras.
-Lis turbūt visą dieną. Įdomu, ar jūroj irgi lija? Kaži kaip ten senelis, ar nesušals, nesušlaps?
Senelis tuo metu sėdejo valtyje, papsėjo pypkutę ir grožėjosi jūra. Vėjas buvo geras, banginis irgi mielai padėdavo, tad kelionės tikslas atrodė jau ranka pasiekiamas, tačiau vis tiek nelabai linksmos mintys lankė. Pakeliui sutikti kirai, žuvėdros ir banginiai pasakojo, kad visur tas pats: žuvis dingo, krevetės visai mažytes, jūros smulkieji gyviai irgi kažkur dingsta.
Pūstelėjo žvarbus vėjas. Senelis susisupo į šilta apsiaustą, išpūtė debesiuką pypkes dūmo, ir, pamatęs skrendantį kirą, pamojo ranka, kviesdamas nutūpti. Kiras mielai pasuko valties link ir nutūpė ant krašto.
-Iš kur būsi, jūreivi?
-Ne jūreivis, žvejys aš,- atsakė senelis. -Plaukiu naujienų sužinot, žuvies vis mažiau pagaunu, o ir ruduo pasiankstino.
-Gali ir neplaukt toliau, žvejy, visur tas pats. Kaip tik skardžio žuvėdroms skrendu papasakot.
-O turgus kaip? Kaip tik žiemai apsirūpinčiau.
-Turguj irgi ne kas. Derlius šįmet prastas.
-Dėkui už naujienas, -tarė truputį susirūpinęs senelis. -Gal žuvim pasivaišinsi? Ar duona, maniškės kepta?
-Už žuvį ačiū, o duona mielai pasivaišinsiu. Ne kasdien paragaut tokį skanėstą tenka.
Paplepėjo dar apie šį bei tą, pasistiprino, ir nuplaukė kas sau - senelis valtim per sunerimusią jūra, kiras giedro dangaus mėlyne.
Berniukas sėdėjo prie lango ir stebėjo lietaus lašų piešinius ant stiklo. Mažyčiai upeliukai tekėjo žemyn, jungėsi į upeles, vėl iššiskirdavo, nupiešdami fantastiškiausius reginius. Akylas stebėtojas matė ten ir banguojančią jūrą, ir pievą, kur ožkos ganėsi, ir raganų giraitės riešutmedžius.
Senelė tuo metu atsinešė iš rūsio pintinę žirnių ankščių. Užkūrė krosnį, sėdo i krėslą šalia traškančios ugnelės ir ėmė lukštent, kažką galvodama. Pamačiusi, kad anūkas, regis, nuobodžiauja, negalėdamas išbėgt į lauką pažaist, pasiūlė:
-Gal padėtum? Žirnienės pietums išvirčiau, o ir žiemai saują kitą atidėtume...
Berniukas pabudo tarsi iš sapno, kurį matė ant stiklo, ir, neišgirdęs, paklausė:
-Ką, senele?
-Sakau padėtum žirnius lukštent, pietums žirnienes išvirčiau, mėgsti gi.
-Gerai, senele,- nelabai noriai tarė berniukas. -O gal, apsirengęs šiltai ir, užsidėjęs senelio skrybėlę nuo lietaus, galėčiau prie jūros nubėgt?
-Kur gi tu per tokį lietų. Sušlapsi, net ir senelio skrybėlė nepadės.
-Gerai, senele...
Pasiėmė gerą saują žirnių, ir, sėdęs prie stalo, ėmė lukštent. Neilgai trukęs, rado naują žaidimą: iš žirnių ankščių galima pastatyt palapinę, padaryt žmogeliuką, žuvėdrą ar žalią banginį.
Senelė, tai pamačius, tik šyptelėjo. Lai žaidžia vaikas, nuobodžiauja turbūt.
-Tuk, tuk, tuk. -Pasigirdo garsus beldimas į stiklą.
Berniukas, pamatęs besibeldžiančią žuvėdrą, pašoko ir pribėgęs atvėrė langą.
-Labas, gal įsileisit,- įskridus ir nutūpus ant stalo kampo sutarškėjo žuvėdra. - Lauke smarkiai lyja. Nors mums, žuvėdroms, vanduo ir nebaisus, bet bijau kad vėjas jauniklių neperpūstų... Gal po stogu priimsit?
-Lai skrenda, -nudžiugo pramogą nujausdamas berniūkštis.
-Lai skrenda, -pritarė senelė. -Ir jaunikliams šilta, ir mums smagiau.
-Ačiū, tuoj sušauksiu. Jei lietus užtruks, gal klėtyje apsigyvent galima?
-Galima, galima, -džiaugėsi berniukas. -Vis linksmiau.
-Na, jei labai netriukšmausit, -pritarė senelė.
Neilgai trukus į kambarį sugužėjo tuntas žuvėdriukų. Sutūpė kur kam pasisekė - kas ant krosnies išdžiūt, kas pastogėj, kas ant spintos. Neilgai tylėjo. Iš pradžių po vieną, po du, ėmė pasakot naujienas, po to prapliupo visi kartu, bandydami viens kitą perrėkt.
-Ša, -suriko vyriausia. -Arba po vieną, arba į lietų.
Į lietų, šlapt, niekas nenorėjo. Iš pradžių stojo nejauki tyla, po to pradėjo nedrąsiai viens su kitu plepėt, tik daug tyliau. Troboje girdėjosi tik lietaus barbenimas, malkų spragsėjimas ir tylus žuvėdriukų šnabždesys. Plepant apie šį bei tą diena pralėkė akimirksniu. Kai ėmė temti ir visi pradėjo snūduriuot, atskrido senoji žuvėdra.
-Atskridau pažiūrėt, kaip sekasi, kaip elgiatės?
-O gal pasaką kokią moki? - paklausė apsnūdęs berniukas.
-Pasaką, pasaką,- reikalavo ir žuvėdriukų choras.