vakarinė piliulė :)
-Oi, kaip senelis supyks, - pagalvojo berniukas.-Reikia bėgti namo, kol senelė nepradėjo ieškoti. Tik į kurią pusę? Aplink vien nepažįstami medžiai, nematyti nei lopinėlio dangaus, nei jūros ošimo girdėti...
-Seneleee! Aūūūū, nejuokais išsigandęs sušuko berniukas. Aūūū, žuvėdros!
Tylu, tik giria bauginančiai ošia. Berniukas atsistojo laukymės viduryje ir graudžiai pravirko.
Staiga pasigirdo tolimas varpelių skambėjimas.
-Juk tai senelių ožkos, atbėgusios pagraužti giraitės pakraštyje augančių karklų,- apsidžiaugė berniukas ir tekinas, link skambančių varpelių pasileido berniukas.
Varpelių skimbčiodami tai nutoldavo, tai tarsi sustodavo, it klausytūsi, ar berniukas spėja bėgt iš paskos.
Berniukas bėgdamas net užduso, pradėjo baimintis, ar tik skambantys varpeliai nebus raganų apžavai. Ašaros kaip pupos ėmė ristis skruostais, darėsi visai baisu. Tik staiga varpeliai nutilo.
Iki tol klausęsis tik varpelių, berniukas staiga išgirdo pažįstama jūros ošimą ir sunerimusių žuvėdrų klegesį. Apsidairęs pamatė, kad giraitė jau baigėsi, o jis stovi pačiame pievelės, kur ganydavosi senelių ožkos, viduryje. Iškart nudžiugęs tekinom pasileido namo. Tarp medžių tarsi atsisveikindamas skimbtelėjo varpelis...
Pusiaukelėje link trobos jį pasitiko žuvėdrų burys.
-Kur lakstai, išdykėli?
-Senelė labai nerimauja!
-Vakarienė atšals! -Puolė visos kartu bartis.
Senelė laukė berniuko prie vartų. Išgirdo žuvėdrų keliamą šurmulį ir nusišypsojo, supratus, kad anūkas jau grįžta. Nubraukė rūpesčio ar džiaugsmo ašarą ir nuėjo dengti stalo vakarienei. Kai į trobą įsliūkino berniukas, nudelbęs akis, tik šyptelėjo ir nudavė kad nieko neatsitiko.
Po vakarienės senelė paklojo berniukui patalą, o pati sėdo verpti ir, niūniuodama, kažką galvojo. Anūkėlis neramiai sukrutėjo lovoje.
-Senele,- tarė,- senele, o pasaka? Senelis visada prieš miegą, dūmydamas kvapnią pypkę, pasekdavo...
-Tai kad pypkės neturiu,- šyptelėjo nuo savo seneliškų minčių atsitraukus senelė,- tačiau pasakaičių pilna skrynelė. Ar žinai, anukėli, kodėl žuvėdros tokios plepios?
-Seneleee! Aūūūū, nejuokais išsigandęs sušuko berniukas. Aūūū, žuvėdros!
Tylu, tik giria bauginančiai ošia. Berniukas atsistojo laukymės viduryje ir graudžiai pravirko.
Staiga pasigirdo tolimas varpelių skambėjimas.
-Juk tai senelių ožkos, atbėgusios pagraužti giraitės pakraštyje augančių karklų,- apsidžiaugė berniukas ir tekinas, link skambančių varpelių pasileido berniukas.
Varpelių skimbčiodami tai nutoldavo, tai tarsi sustodavo, it klausytūsi, ar berniukas spėja bėgt iš paskos.
Berniukas bėgdamas net užduso, pradėjo baimintis, ar tik skambantys varpeliai nebus raganų apžavai. Ašaros kaip pupos ėmė ristis skruostais, darėsi visai baisu. Tik staiga varpeliai nutilo.
Iki tol klausęsis tik varpelių, berniukas staiga išgirdo pažįstama jūros ošimą ir sunerimusių žuvėdrų klegesį. Apsidairęs pamatė, kad giraitė jau baigėsi, o jis stovi pačiame pievelės, kur ganydavosi senelių ožkos, viduryje. Iškart nudžiugęs tekinom pasileido namo. Tarp medžių tarsi atsisveikindamas skimbtelėjo varpelis...
Pusiaukelėje link trobos jį pasitiko žuvėdrų burys.
-Kur lakstai, išdykėli?
-Senelė labai nerimauja!
-Vakarienė atšals! -Puolė visos kartu bartis.
Senelė laukė berniuko prie vartų. Išgirdo žuvėdrų keliamą šurmulį ir nusišypsojo, supratus, kad anūkas jau grįžta. Nubraukė rūpesčio ar džiaugsmo ašarą ir nuėjo dengti stalo vakarienei. Kai į trobą įsliūkino berniukas, nudelbęs akis, tik šyptelėjo ir nudavė kad nieko neatsitiko.
Po vakarienės senelė paklojo berniukui patalą, o pati sėdo verpti ir, niūniuodama, kažką galvojo. Anūkėlis neramiai sukrutėjo lovoje.
-Senele,- tarė,- senele, o pasaka? Senelis visada prieš miegą, dūmydamas kvapnią pypkę, pasekdavo...
-Tai kad pypkės neturiu,- šyptelėjo nuo savo seneliškų minčių atsitraukus senelė,- tačiau pasakaičių pilna skrynelė. Ar žinai, anukėli, kodėl žuvėdros tokios plepios?