po vieną piliulę į dieną. nebus komentarų šiai pasakaitei, nebus ir tęsinio.
Senų senovėje, kai žvėrys mokėjo kalbėti, o saulė ir mėnulis gyveno dideliuose rūmuose ant pasaulio krašto, ant jūros kranto gyveno senelis ir senelė. Ir turėjo jie anūką - linksmą ir išdykusį berniuką. Senelis turėjo didelę valtį, plačius tinklus ir labai mėgo žvejoti jūroje. Kasryt pasiimdavo senelės paruoštą lauknešėlį (ar turėčiau sakyt - jūrnešėlį), prisakydavo anūkui nekrėsti eibių, neiti į raganų mišką, pabučiuodavo senelę ir išplaukdavo į jūrą.
Senelė palydėdavo žvilgsniu pamažu mažulyčiu taškeliu virstančią valtį, pamelždavo karvutę ir sėsdavo pusryčiaut su anūkėliu. Labiausiai berniukas mėgo žemuogių pyragą, grikių košę su medum ir šiltą šviežią pieną. Pavalgęs pusryčius, bėgdavo į pajūrį žaisti. Senelė gi likdavo ruoštis gryčioje.
Jūros krantas - puiki vieta žaisti. Galima užsiropšti i uolą paplepėt su žuvėdrom. Žuvėdros labai mėgo plepėti, todėl labai džiaugėsi kai kas nors apsilankydavo jų kaimelyje ant skardžio. Kad supuldavo visos naujienomis dalintis... Toks šurmulys kildavo, kad vėjas pagavęs kokią naujieną nunešdavo ir seneliui toli jūroje. Senelis, išgirdęs anūko ir žuvėdrų chorą, nusišypsodavo į ūsą, ir, prisiminęs kaip pats su žuvėdrom pešdavosi, palinguodavo galva.
Žuvėdros žinojo bemaž viską kas vykdavo aplinkui. Būdamos baisiai plepios, kiekvieną naujieną kaip mat išnešiodavo po visą pakrantę. Kartas aidas dar nespėdavo nutilti, o kitoje jūros pusėje jau viską žinodavo ten gyvenantys jų giminaičiai albatrosai.
Arba galima, įsibridus į jūrą, pakasyti banginiui pilvą (jis, vargšelis, neturi kaip, o labai tai mėgsta), ir paprašyti kad pavežiotų po jūrą, paskraidintų bangomis. Banginiai irgi mokėjo kalbėti, tačiau ar dėl tingumo, ar dėl rimtumo vis tylėdavo it burną vandens prisisėmę. Banginiai, jūros milžinai, paprastai tingiai plaukiodavo pakrantėje tik po sočių pietų, šildydami savo baltus pilvus saulutėje. Jokiais saldumynais nesugundytum pavėžinti, bet už pilvo pakasymą vežtų kad ir į pasaulio kraštą. Berniukui tą paslaptį atskleidė senelis, mat pats kartais prašydavo banginių, kad namo, vakarop, parplukdytų valtį.
Senelė palydėdavo žvilgsniu pamažu mažulyčiu taškeliu virstančią valtį, pamelždavo karvutę ir sėsdavo pusryčiaut su anūkėliu. Labiausiai berniukas mėgo žemuogių pyragą, grikių košę su medum ir šiltą šviežią pieną. Pavalgęs pusryčius, bėgdavo į pajūrį žaisti. Senelė gi likdavo ruoštis gryčioje.
Jūros krantas - puiki vieta žaisti. Galima užsiropšti i uolą paplepėt su žuvėdrom. Žuvėdros labai mėgo plepėti, todėl labai džiaugėsi kai kas nors apsilankydavo jų kaimelyje ant skardžio. Kad supuldavo visos naujienomis dalintis... Toks šurmulys kildavo, kad vėjas pagavęs kokią naujieną nunešdavo ir seneliui toli jūroje. Senelis, išgirdęs anūko ir žuvėdrų chorą, nusišypsodavo į ūsą, ir, prisiminęs kaip pats su žuvėdrom pešdavosi, palinguodavo galva.
Žuvėdros žinojo bemaž viską kas vykdavo aplinkui. Būdamos baisiai plepios, kiekvieną naujieną kaip mat išnešiodavo po visą pakrantę. Kartas aidas dar nespėdavo nutilti, o kitoje jūros pusėje jau viską žinodavo ten gyvenantys jų giminaičiai albatrosai.
Arba galima, įsibridus į jūrą, pakasyti banginiui pilvą (jis, vargšelis, neturi kaip, o labai tai mėgsta), ir paprašyti kad pavežiotų po jūrą, paskraidintų bangomis. Banginiai irgi mokėjo kalbėti, tačiau ar dėl tingumo, ar dėl rimtumo vis tylėdavo it burną vandens prisisėmę. Banginiai, jūros milžinai, paprastai tingiai plaukiodavo pakrantėje tik po sočių pietų, šildydami savo baltus pilvus saulutėje. Jokiais saldumynais nesugundytum pavėžinti, bet už pilvo pakasymą vežtų kad ir į pasaulio kraštą. Berniukui tą paslaptį atskleidė senelis, mat pats kartais prašydavo banginių, kad namo, vakarop, parplukdytų valtį.