...bet ne be teisingų minčių:
Dėl lenkų - taip, mintys teisingos. Jie, skirtingai nei mes, jaučia didžiulę nostalgiją “kresams” ir daug bei atkakliai studijuoja buvusių savo teritorijų istoriją. Mes tam tikra prasme esame dzyn-budistai, nes gavome Rytų Lietuvą kaip dovaną, kuri, visų pirma, nuo mūsų niekur nebepabėgs, o visų antra, kuo toliau nuo 1939/45 metų - tuo to krašto istorija slepiasi miglose, kas mums netgi naudinga. Šitoje vietoje tikrieji Lietuvos patriotai turėtų mane užkneckyti pagalvėmis, tačiau pridursiu dar trečią momentą - lietuvybė Vilniuje yra pakankamia silpna dėl to, kad absoliučiai didžiąją dalį “vilniečių” sudaro vakarykščiai kaimiečiai, po studijų pasilikę Vilniuje, tačiau neturintys jame šaknų ir nesugebantys jų įskiepyti savo vaikams/anūkams. Pirmoji ir antroji karta nuo žagrės (’kad tapti inteligentišku, tereikia trijų inteligentų giminėje - tėvo-inteligento, senelio-inteligento, prosenelio-inteligento” -autoriaus neatsimenu). Reikalingas ilgesnis istorinis laikotarpis, kol Vilnius taps lietuvių miestu.