Wisdom is a gift but i would trade it for youth
Pagaliau klausau naujo Franzų albumo, ir labai patinka.
Čia pagalvojau, kad jau prasidėjo visokie draugų 30mečiai! aš nei kiek nesijaučiu artėjanti prie 30mečio, kai apie save mąstau, tai įsivaizduoju kad man vis dar 24-25. Nu bet koks skirtumas. O rytoj einu į mūsų mokyklos laidos susitikimą, pasirodo, praėjo jau 10 metų. Baisu. Ir kaip neverkti po to vakarais apsikabinus vyno butelį? Vat, ir sakau. Nee, dabar aš neverkiu, ir vyno neturiu.
Ta proga, pagalvojau, ko norėčiau, kad būčiau laimingesnė, jei jau sulaukiau tokio amžiaus.
Tai va, visada norėjau lovos prie lango. Nežinau kodėl, bet labai patinka atsibusti prie lango. Atsibundi, ir iš karto tarsi įsijungi į gyvenimą, matai, kaip žmonės vaikšto ar bent jau vedžioja šunis, geria kavą, kažkas laukia stotelėj, gal važiuoja namo po vakaro linksmybių, o gal kaip tik į darbą. Dar noriu kad man kas neštų pusryčius į tą lovą. užtektų ir kavos. Nes man patinka spoksoti pro langą ir gerti kavą. Jei už tai mokėtų, būčiau turtingesnė.
Dar kartais galėčiau parūkyti toj lovoj.
Atsimenu kažkada per praktiką netoli Druskininkų, gyvenom namelyje, ir aš turėjau lovą prie pat lango! Anksčiau (dabar tik kartais) man sunkiai sekdavosi miegoti naujose vietose, labai anksti atsikeldavau ir niekaip negalėdavau užmigti. Tai va, visi miegodavo, o aš atsikėlus praverdavau tą langą, prisidegdavau cigaretę, rašinėdavau savo apgailėtiną dienoraštį ir jausdavausi žiauriai laiminga. Tais laikais būdavo natūralu rūkyti patalpose, o dienoraštį rašiau turbūt nuo 10 metų. Aišku, tie dienoraščiai pradžioj būdavo idiotiški - šiandien valgiau bananų. Šiandien buvau zoologijos sode. Išmečiau beveik visus tuos senus dienoraščius, nes buvo labai gėda skaityti ir prisiminti, kokia asilė anksčiau buvau.
Dar norėčiau būti Niujorke, arba Paryžiuje. Žinau, kad žiauriai banalu, bet dabar aš noriu. nooooriu.
Kažkaip buvau prigalvojus tų norų, bet per daug įsijaučiau apie tą lovą ir viską užmiršau. Nieko, next time.
