J.D.Salinger. Šiek tiek minčių.
Aš užaugau su Salinger'iu. Kai man buvo 15, mama užsiminė, kad turėčiau perskaityti knygą pavadinimu "Rugiuose prie bedugnės". Manęs nereikėjo raginti, knygą ryte prarijau, o Holden'as Caulfield'as, atsisakantis paklusti tiems, kurių pusėje jėga, atrodė vertas ypatingo žavėjimosi. Jis buvo pats sau, paprastas ir nesugadintas. Jis net neketino pasiduoti nuobodžios ir puritoniškos visuomenės spaudimui. Jis norėjo, kad gyvenimas ką nors reikštų, bent jau jam. Jis norėjo to, ko ir mes visi ilgesingai ieškome - prasmės.
Dar kartą perskaičiau romaną jau besimokydama LMA, tačiau jis nebuvo praradęs aktualumo. Į dienos šviesą netikėtai išlindo daugybė dalykų, kurių nepastebėjau skaitydama pirmą kartą. Holden'as pasirodė man visiškai nesubrendęs, koks jis iš tikrųjų ir yra. Jo požiūris į aplinką yra ganėtinai per griežtas, tačiau tai ir reiškia būti jaunam; viską vertinti maksimaliai, suprasti, kad realus pasaulis ir tavo idealai - tai du sunkiai suderinami dalykai. Holden'as kažkuo primena pirmuosius hipius: jaunas žmogus, ieškantis savęs ir nekenčiantis veidmainių. Dar yra seksas. Kaip ir bet kuriam paaugliui, visa tai yra be galo svarbu, tačiau jis ieško "prasmingo" seksualinio ryšio, jo nuomone, meilė taip pat turėtų būti su "visu tuo" susijusi. Jį trikdo, kaip laisvai ir nerūpestingai laigo Erosas. Visai nenuostabu, kai jis sako, kad seksas yra "something I just don't understand. I swear I don't." Holden'as nori visko kartu: prasmingų tarpusavio santykių ir normalaus ryšio su pasauliu. Ir dar jis nenori suaugti, kas yra nenumaldoma ir neišvengiama, "coming of age". Jis nori likti vaiku.
Dar yra Glass'ų šeima, daugelio Salinger'io istorijų ir apsakymų veikėjai. Užrakinti toje pačioje nepasiekiamos nekaltybės svajonėje (ypatingai Seymour'as, per jautrus šiam atšiauriam pasauliui), Salinger'io herojai nuolat ieško dvasinio tobulėjimo ir tas nuolatinis Dievo, ar dieviško alkis, kamuojantis jo personažus, kartais atrodo tarsi keistas, tačiau kažkuo patrauklus apsėdimas. (Man niekada nebuvo sunku įsivaizduoti save kurio nors iš Glass'ų vaikų kailyje.)
O kaip gi pats rašytojas? Jis pabėgo nuo šio pasaulio tuštybės, liko jo darbai ir nieko daugiau. We cannot celebrate his life, because he gave us no life to celebrate. There are no photos to pore over and the timeline is truncated. We must simply celebrate the work instead.
Kažkodėl man atrodo, kad būtent to jis ir norėjo.
Sekmadienio vakarui ir šiam postui labai tinkanti muzika.
Click to view