Ženklai arba atėjo pavasaris: nauja laimė, tipo...
Trumpa istorija (bet parašyta daug) apie tai kaip po kelių savaičių pertraukos
Viskas prasidėjo net ne šiandien. Jau porą savaičių sirguliavau: laikas nuo laiko mane „aplanko“ alergija. Pirmadienį artėjo pagerėjimas (maždaug: alergija gyvenimui sumažėjo) ir nors biuletenį uždaryti gydytoja žadėjo tik trečiadienį, bet aš jau planavau antradienį porai valandų pasirodyti darbe: paštą pravalyti, naujienas apžiūrėti, prašymą dėl komandiruotės parašyti. O komandiruoja mane į karalystę, ne į pasakų, tačiau irgi neblogą - Nyderlandų: Roterdame numatomas poros dienų seminaras. Tačiau antradienį pasirodžius gydytojai, pastaroji pareiškia kad man prasidėjo antrinė infekcija dėl ko biuletenį pratęs iki penktadienio. Blemba, manęs niekas neišleis į Roterdamą, pirma, be raštiško prašymo, antra, neaišku, ar tikrai dar ir penktadienį biuletenį uždarys... Antradienį ir trečiadienį gyvenu „ant tablečių ir tepalų“. Gydytoja šiaip ne taip sutinka uždaryti biuletenį, bet tarp kitko pasako, kad jeigu ryt (ketvirtadienį) blogiau jausiuosi, tai galiu atvažiuoti vėl ir man ne tik biuletenį atidarys, bet dar ir į stacionarą paguldys! Ačiū, ačiū, ačiū, bet man jau pabodo sirgti...
Ketvirtadienį visai žvalus atsikeliu ir marš į darbą. Už lango +2, todėl ilgai nešildęs automobilio, šiaušiu. Oslo gatvėje ties Raudonojo kryžiaus ligonine pradeda erzinti bildėjimas pakaboje: net muziką išjungiu, kad geriau išgirsčiau, iš kur tas garsas. Tačiau Laisvės prospekte kamštis, todėl savo stebėjimus tenka atidėti. Giraitės žiedas, Geležinis vilkas, sankryža su Gerąja Viltimi, šviesoforas. Užsidegus žaliai lengvai spusteliu akseleratoriaus pedalą ir pirmyn manevruoti tarp kanalizacijos šulinių ir duobių. Deja, vienos neišvengiau - užpakalinis ratas tik bumbt ir aš jaučiu, kad mane neša į šoną. Dairausi į pro veidrodėlius, kas atsitiko ir matau, kad iš po galinio sparno eina žiežirbos. Mintis: ratą nuleido! Tik staiga žiūriu, kad mane tas ratas lenkia! Bandau stabdyti, bet koja susminga kaip į košę... Aišku, be rato toli nenuvažiuosi, todėl įvertinęs, kad aplinkui nėra kitų automobilių, sukdamas vairą į kairę palengva dreifuoju į dešinėje pusėje esantį nuvažiavimą link Žemaitės gatvės (automobilį tai kaip reikalas neša į dešinę...). Žiūrėdamas į mane lenkiantį mano ratą dar spėju pagalvoti, kad jeigu jis nuriedės į pakalnę, tai velnią aš jį kur rasiu. Bet ratukas pariedėjęs gražiai užšoka ant kelkraščio ir pavargęs griūva į pusnį. Beveik ties juo sustoja slysti ir automobilis. Drebančiom rankom įmetu ratą-atsiskyrėlį į saloną (sutalpinti į bagažinę neturėjau sveikatos), dar sudvejoju ar palikti įjungtą avarinį ir pasiėmęs portfeliuką varau į visuomeninio transporto stotelę (avarinį vis dėlto įjungiu: geriau nusės akumas negu grįžus rasti sumaltą auto - vieta šiaip nepavydėtina, nes visi varo ten ne mažiau 60 km/h). Gerai, kad netelpu į 6-o maršruto troleibusą, nes pasirodo jis dabar važiuoja ne Kudirkos gatve, o Basanavičiaus. Vos įsispraudžiu į 4-ą troleibusą. Lukiškėse išlipu ir skubu į darbą: reikia surasti, kas galėtų nutempti automobiliuką. Energingai bemosikuojant portfeliu (skubu), nutrūksta jo rankena. Ne, nu negalima taip... Atvarau į darbą, viską išdėstau šefui, dar pasijuokiu, kad visi ženklai rodo, kad šiandien man negalima eiti į darbą. Bosas liepia greitai brūkštelti prašymą dėl komandiruotės, nes jau buhalterija jau iš proto eina (bilietai nupirkti mano vardu, o neaišku kas važiuos, jeigu aš sirgsiu), o skaičiavimus ir pagrindimą pateikti vėliau. Sėdu prie kompo. Tasai per dvi savaites matyt užrūdijo: vieną slaptažodį vos suvirškino, tačiau darbinę pašto dėžutę neleidžia įeiti: siunčia jis mane „k čiortovoj materi“, t. y. pas adminus. O Lotus‘ą pas mumi, pasirodo, tik vienas supranta. Ir jo dabar kaip tyčia nėra. Kada bus neaišku: ar arbatą geria, ar dar darbe nepasirodė nežinau. O man verkiant reikia perskaityti paštą, nes ten nurodytos komandiruotės datos, darbotvarkė, apmokėjimai... Renkasi bendradarbiai. Nutariama, kad man šiandien iš tiesų į darbą nevertėjo eiti...
Kaip bebūtų keista, išgelbėja šefas: kvietimas į seminarą buvo siųstas ir jam. Turint popierinį variantą galima pradėti ir prašymą rašyti. „Alio reklamoje“ randu telefonus asmenų, velkančių automobilius. Vienas toks gruziniškos išvaizdos rusiškai bekalbantis asmuo pažada po valandos atvažiuoti. Prašymas dėl komandiruotės viršininkui ant stalo, skambutis į servisą ir vėl lekiu atgal prie savo triračio invalido. Pagalba atvažiuoja sutartu laiku, servisas pažada per šiandien-ryt viską sutvarkyti. Kaip ten bus nežinau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ratas tieson nukrito su stabdžių būgno gaubtu.
Apie 11 val. grįžtu į darbo vietą pavargęs lyg būčiau aręs mėnesį be poilsio dienų. Be to, jaučiuosi pašalęs. Likusią darbo dieną skaitau paštą ir raštus. Kartai pagalvoju apie ženklus (gal tikrai nereikėjo man taip į darbą veržtis), karmą (tas pats ratas man jau antrą kartą paveda) ir atėjusį pavasarį (aplink visi serga).
Pasiruošimas seminarui truko 10min: per tiek laiko atsispausdinau atsiųstą medžiagą. Kada skaitysiu tuos 400 p. neturiu supratimo...
Viskas prasidėjo net ne šiandien. Jau porą savaičių sirguliavau: laikas nuo laiko mane „aplanko“ alergija. Pirmadienį artėjo pagerėjimas (maždaug: alergija gyvenimui sumažėjo) ir nors biuletenį uždaryti gydytoja žadėjo tik trečiadienį, bet aš jau planavau antradienį porai valandų pasirodyti darbe: paštą pravalyti, naujienas apžiūrėti, prašymą dėl komandiruotės parašyti. O komandiruoja mane į karalystę, ne į pasakų, tačiau irgi neblogą - Nyderlandų: Roterdame numatomas poros dienų seminaras. Tačiau antradienį pasirodžius gydytojai, pastaroji pareiškia kad man prasidėjo antrinė infekcija dėl ko biuletenį pratęs iki penktadienio. Blemba, manęs niekas neišleis į Roterdamą, pirma, be raštiško prašymo, antra, neaišku, ar tikrai dar ir penktadienį biuletenį uždarys... Antradienį ir trečiadienį gyvenu „ant tablečių ir tepalų“. Gydytoja šiaip ne taip sutinka uždaryti biuletenį, bet tarp kitko pasako, kad jeigu ryt (ketvirtadienį) blogiau jausiuosi, tai galiu atvažiuoti vėl ir man ne tik biuletenį atidarys, bet dar ir į stacionarą paguldys! Ačiū, ačiū, ačiū, bet man jau pabodo sirgti...
Ketvirtadienį visai žvalus atsikeliu ir marš į darbą. Už lango +2, todėl ilgai nešildęs automobilio, šiaušiu. Oslo gatvėje ties Raudonojo kryžiaus ligonine pradeda erzinti bildėjimas pakaboje: net muziką išjungiu, kad geriau išgirsčiau, iš kur tas garsas. Tačiau Laisvės prospekte kamštis, todėl savo stebėjimus tenka atidėti. Giraitės žiedas, Geležinis vilkas, sankryža su Gerąja Viltimi, šviesoforas. Užsidegus žaliai lengvai spusteliu akseleratoriaus pedalą ir pirmyn manevruoti tarp kanalizacijos šulinių ir duobių. Deja, vienos neišvengiau - užpakalinis ratas tik bumbt ir aš jaučiu, kad mane neša į šoną. Dairausi į pro veidrodėlius, kas atsitiko ir matau, kad iš po galinio sparno eina žiežirbos. Mintis: ratą nuleido! Tik staiga žiūriu, kad mane tas ratas lenkia! Bandau stabdyti, bet koja susminga kaip į košę... Aišku, be rato toli nenuvažiuosi, todėl įvertinęs, kad aplinkui nėra kitų automobilių, sukdamas vairą į kairę palengva dreifuoju į dešinėje pusėje esantį nuvažiavimą link Žemaitės gatvės (automobilį tai kaip reikalas neša į dešinę...). Žiūrėdamas į mane lenkiantį mano ratą dar spėju pagalvoti, kad jeigu jis nuriedės į pakalnę, tai velnią aš jį kur rasiu. Bet ratukas pariedėjęs gražiai užšoka ant kelkraščio ir pavargęs griūva į pusnį. Beveik ties juo sustoja slysti ir automobilis. Drebančiom rankom įmetu ratą-atsiskyrėlį į saloną (sutalpinti į bagažinę neturėjau sveikatos), dar sudvejoju ar palikti įjungtą avarinį ir pasiėmęs portfeliuką varau į visuomeninio transporto stotelę (avarinį vis dėlto įjungiu: geriau nusės akumas negu grįžus rasti sumaltą auto - vieta šiaip nepavydėtina, nes visi varo ten ne mažiau 60 km/h). Gerai, kad netelpu į 6-o maršruto troleibusą, nes pasirodo jis dabar važiuoja ne Kudirkos gatve, o Basanavičiaus. Vos įsispraudžiu į 4-ą troleibusą. Lukiškėse išlipu ir skubu į darbą: reikia surasti, kas galėtų nutempti automobiliuką. Energingai bemosikuojant portfeliu (skubu), nutrūksta jo rankena. Ne, nu negalima taip... Atvarau į darbą, viską išdėstau šefui, dar pasijuokiu, kad visi ženklai rodo, kad šiandien man negalima eiti į darbą. Bosas liepia greitai brūkštelti prašymą dėl komandiruotės, nes jau buhalterija jau iš proto eina (bilietai nupirkti mano vardu, o neaišku kas važiuos, jeigu aš sirgsiu), o skaičiavimus ir pagrindimą pateikti vėliau. Sėdu prie kompo. Tasai per dvi savaites matyt užrūdijo: vieną slaptažodį vos suvirškino, tačiau darbinę pašto dėžutę neleidžia įeiti: siunčia jis mane „k čiortovoj materi“, t. y. pas adminus. O Lotus‘ą pas mumi, pasirodo, tik vienas supranta. Ir jo dabar kaip tyčia nėra. Kada bus neaišku: ar arbatą geria, ar dar darbe nepasirodė nežinau. O man verkiant reikia perskaityti paštą, nes ten nurodytos komandiruotės datos, darbotvarkė, apmokėjimai... Renkasi bendradarbiai. Nutariama, kad man šiandien iš tiesų į darbą nevertėjo eiti...
Kaip bebūtų keista, išgelbėja šefas: kvietimas į seminarą buvo siųstas ir jam. Turint popierinį variantą galima pradėti ir prašymą rašyti. „Alio reklamoje“ randu telefonus asmenų, velkančių automobilius. Vienas toks gruziniškos išvaizdos rusiškai bekalbantis asmuo pažada po valandos atvažiuoti. Prašymas dėl komandiruotės viršininkui ant stalo, skambutis į servisą ir vėl lekiu atgal prie savo triračio invalido. Pagalba atvažiuoja sutartu laiku, servisas pažada per šiandien-ryt viską sutvarkyti. Kaip ten bus nežinau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ratas tieson nukrito su stabdžių būgno gaubtu.
Apie 11 val. grįžtu į darbo vietą pavargęs lyg būčiau aręs mėnesį be poilsio dienų. Be to, jaučiuosi pašalęs. Likusią darbo dieną skaitau paštą ir raštus. Kartai pagalvoju apie ženklus (gal tikrai nereikėjo man taip į darbą veržtis), karmą (tas pats ratas man jau antrą kartą paveda) ir atėjusį pavasarį (aplink visi serga).
Pasiruošimas seminarui truko 10min: per tiek laiko atsispausdinau atsiųstą medžiagą. Kada skaitysiu tuos 400 p. neturiu supratimo...