Duonos gira
Kartais namie pasidarom giros. Ragavę klausia, kaip tai daroma, bet jau užsi... pasakoti, o ir šiaip, raštas yra raštas. Proporcijos iš seno Šeimininkės vadovo. Visa kita - iš patirties.
Taigi - jums reikės kepalo juodos duonos. Jei neraikyta, suraikote ir paliekat, kad sudžiūtų - per kokią savaitę taps sausa. Greitesnis, bet daugiau energijos sąnaudų reikalaujantis variantas - džiovinate orkaitėje ( pusdienio, prie kokių 70 laipsnių temperatūros "su vėjeliu" užteks). Džiovintą duoną paskrudinat toj pačioj orkaitėj, aš kokius 170 laipsnių nustatau ir laikau, kol dūmelis pradeda eit. Paskrudinti reiškia, kad ji gali būti kažkiek pajuodavusi, bet nesuanglėjusi. Paskrudusi duona duoda gražesnę spalvą ir kitokį aromatą. Galima eksperimentuot.
Grįžę iš darbo užvirinat vandenį (kas turi sulos perteklių - galima sulą) ir užplikot duoną, kokiam didesniam inde. Aš paprastai daugiau kaip 6 litrų nedarau, nes stovėdama gira įgauna laipsnius, kas iš esmės gal ir nėra blogai, bet nebe taip skanu paskui, nes mielės perdirba cukrų. Užplikytą duoną paliekat per naktį, pasidarot duonos "trauktinę".
Kitą rytą nukošiat, papildot karštu vandeniu, tokiu kiekiu, kiek jo išėjo kartu su duona. Karštu - nes mielės geriau gyvena šiltame (manau "trauktinės" temperatūra, prieš dedant mieles turi būti 30 - 40 laipsnių max.). 10 litrų giros naudojama 30 gramų mielių ir 1 kilogramas cukraus. Mažesniam kiekiui - atitinkamai mažiau. Mieles gerai išmaišote su dalimi cukraus, tada visą reikalingą cukrų ir mieles sudedat į duonos "trauktinę" . Gerai išmaišot. Saują razinų ir kelis žiūpsnelius kmynų. Indas pastatomas šiltai - būtų gerai, jei aplinkos temperatūra bent apie +20. Ir einat į darbą. Po kokių 7 - 8 valandų jau reikalas turi būt įrūgęs - nugriebiat putas, supilstot į patogesnę tarą ir pastatot vėsiai. Viskas, atvėsinta gira skaniausia.
p.s. vietoje (ar dalinai pakeičiant) cukraus galima naudoti medų.
Taigi - jums reikės kepalo juodos duonos. Jei neraikyta, suraikote ir paliekat, kad sudžiūtų - per kokią savaitę taps sausa. Greitesnis, bet daugiau energijos sąnaudų reikalaujantis variantas - džiovinate orkaitėje ( pusdienio, prie kokių 70 laipsnių temperatūros "su vėjeliu" užteks). Džiovintą duoną paskrudinat toj pačioj orkaitėj, aš kokius 170 laipsnių nustatau ir laikau, kol dūmelis pradeda eit. Paskrudinti reiškia, kad ji gali būti kažkiek pajuodavusi, bet nesuanglėjusi. Paskrudusi duona duoda gražesnę spalvą ir kitokį aromatą. Galima eksperimentuot.
Grįžę iš darbo užvirinat vandenį (kas turi sulos perteklių - galima sulą) ir užplikot duoną, kokiam didesniam inde. Aš paprastai daugiau kaip 6 litrų nedarau, nes stovėdama gira įgauna laipsnius, kas iš esmės gal ir nėra blogai, bet nebe taip skanu paskui, nes mielės perdirba cukrų. Užplikytą duoną paliekat per naktį, pasidarot duonos "trauktinę".
Kitą rytą nukošiat, papildot karštu vandeniu, tokiu kiekiu, kiek jo išėjo kartu su duona. Karštu - nes mielės geriau gyvena šiltame (manau "trauktinės" temperatūra, prieš dedant mieles turi būti 30 - 40 laipsnių max.). 10 litrų giros naudojama 30 gramų mielių ir 1 kilogramas cukraus. Mažesniam kiekiui - atitinkamai mažiau. Mieles gerai išmaišote su dalimi cukraus, tada visą reikalingą cukrų ir mieles sudedat į duonos "trauktinę" . Gerai išmaišot. Saują razinų ir kelis žiūpsnelius kmynų. Indas pastatomas šiltai - būtų gerai, jei aplinkos temperatūra bent apie +20. Ir einat į darbą. Po kokių 7 - 8 valandų jau reikalas turi būt įrūgęs - nugriebiat putas, supilstot į patogesnę tarą ir pastatot vėsiai. Viskas, atvėsinta gira skaniausia.
p.s. vietoje (ar dalinai pakeičiant) cukraus galima naudoti medų.