“Lietuva“ Tall Ship Race 2007 su merginomis
Apie tai, kaip jachta “Lietuva“ dalyvavo Tall Ship Race 2007 su iš esmės vien merginų įgula, galite pasiskaityti čia. Ištraukos:
„The Tall ships‘ races“ - tai renginys jaunuoliams, siekiantiems išbandyti save. Tau nereikia būti olimpine buriavimo sporto viltimi ar patyrusiu jūrininku, kad galėtum būti vieno iš laivų įguloje. Čia plaukia žmonės studijuojantys fiziką, istoriją ar ekonomiką, jaunimas nuo 16 metų ir suaugę žmonės, kurie anksčiau savo gyvenime su plaukiojimu jūromis nieko bendro neturėjo. „The Tall Ships` Races“ - galimybė, tokiems kaip mes, paprastiems žmonėms, įgyvendinti savo sapną, svajonę ar savo slaptą, tik pačiam dar nežinomą, troškimą. Tai didžiulė ir įspūdinga socialinė programa, suvienijanti tūkstančius iš įvairių pasaulio kampelių. Ir galime tik pasidžiaugti tuo, kad ir mes, jachtos „Lietuva“ įgula, ten buvome ir atstovavome Lietuvą nuostabioje burių šventėje.
* * *
Taip pat, spėjome aplankyti keletą laivų. Tarp jų ir įdomiausią regatos dalyvį jachtą “Fazisi“. Tuometinės Sovietų Sąjungos inžinieriai ją pastatė 1989-90m. regatai aplink pasaulį “Whitbread“ . Dėka novatoriškų formų - ilgo,
siauro korpuso, žemų bortų - jachta turėjo įrodyti sovietų pranašumą prieš pasaulį. Bet eilinį kartą apsijuokta. Laivo konstrukcijoje neatsižvelgta į įgulos gyvenimą tolimuose plaukimuose, kas darė jį labai nepatogų (viduje nepavaikščiosi, geriau ropoti, nes aukščiausia vieta gal koks 160cm), o ant denio - gryna skalbimo mašina. Įpusėjus “Whitbread“ regatai, pradėjo trūkti finansavimo, be to apipintas įvairiausių nesėkmių dėl nežinomų priežasčių jos kapitonas nusišovė pačiame varžybų įkarštyje. Antrą lenktynių dalį “Fazisi“ užbaigė tik Naujosios Zelandijos gyventojų suaukotų pinigų dėka.
Galutinėje įskaitoje Sovietų Sąjungos “techninis stebuklas“ liko 9-oje ar 10-oje pozicijoje. Vėliau, likimo valiai paliktą laivą, įsigijo JAV lenkų bendruomenė. Paradoksas, kad dabar jachta “Fazisi“ regatose dalyvauja su JAV vėliava.
* * *
Žymus rusų rašytojas K. Paustovskis rašė, jog nėra nieko liūdniau, nei jūroje prasilenkiantys laivai. Galbūt iš dalies teisinga - juk plauki skirtingomis kryptimis... Tačiau kita vertus, kai mojuoji kitame laive esantiems žmonėms (o mojuoji visada) apima ypatingas jausmas - maniškis riešuto kevalas jūroje ne vienas - yra dar ir kitų. Pasijunti truputį ramiau.
Tokios mintys mane lankė plaukiant Baltijos jūra, į kažkokią negyvenamą salą. Stebėjau besileidžiančią purpurinę saulę, besikeičiančius vandens atspalvius. Beveik nebangavo, tiksliau jachtą švelniai siūbavo į šonus, o man buvo taip bloga. Galvojau - kvaila gal, juk savitaiga visagalė - galvok, kad puikiai jautiesi - ir jausies puikiai. Nepadėjo. Tereikėjo pagelbėt nuleist burę. O po to - gerai, kad spėjau paklaust, pro kurį bortą... Vieni tai vadina menkių šėrimu, man tai buvo pokalbiai su Ichtiandru. Bet nedaug mes su juo bendravom.
Po poros dienų vėl sėdėjau toje pačioje vietoje. Nepykino. Bangavo stipriai. Buvau šlapia iki paskutinio siūlo. Žiūrėjau ir negalėjau atsistebėt, kaip Aida valdo tai, ko atrodo neįmanoma suvaldyt. Viena prieš stichiją - ir į tolį, į pilkus audros debesis, įsmeigtas ryžtingas žvilgsnis. Nesuprantu, kodėl anksčiau moterų neimdavo į laivus. Širdį glostė tai, jog plaukėm gal 8-9 mazgų greičiu. Nedažnai tenka taip paskraidyt. Tą dieną (gal tiksliau naktį) sužinojau, kam triume reikia tiek daug rankenų (laikykis, žmogau, kitaip trankysies nuo vienos sienos į kitą!), išmokau iš virtuvės iki denio atnešt nepralietą kavą - nors ir kaip siūbavo. Štai kur reikėtų organizuoti padavėjų varžybas.
Po to baigėsi vachta. Griuvau į gultą su visais šlapiais rūbais. Jau pro miegus išgirdau kapitono balsą: „Vaikeli, persirenk“. Gal visai logiška mintis.
* * *
Į vakarą pradėjo kilti vėjas (na toks rimtas vėjukas 8-9 baliukai). Pradėjo darytis nebeįdomu, veidas tyso, seilės burnoj kaupėsi, galva svaigo ir sukosi, vaizdas tapo pilkas, viskas susiliejo. Taigi aš visai nesipriešindama, patraukiau į savo gultą (velnias, kaip juokingai skamba). Atmintin sugrįžta namų vaizdelis: šilta, sausa lova, televizorius, distancinis, visi patogumai... (na aš juk ne buriuotoja)... O čia jau varto po visą gultą, vaizdelis toks: Jaučiuosi lyg būčiau teleloto kamuoliukas būgne, laukiu, kada pasidarys bloga (nors bijau ir pagalvoti), kad reikės atsistoti ant kojų.
Ant denio panika, nieko nematau, bet viską girdžiu: visi laksto, rėkia, tampo kažką... Bandau atsijungti ir nieko negirdėti, bandau save raminti (pradedu galvoti, kad važiuoju „Opeliu“), bet velnias, kodėl taip krato?! Vėl viską girdžiu - riksmas, panika, bėgantys žingsniai... Įtempiu ausis, įsijungia fantazija - toks jausmas, kad žmogus už borto. Vėl panika, vėl visi, kaip išprotėję laksto, bėgioja. Žodžių nei suprast, nei išgirst negali... varto vėl panika neapsakoma (čia man panika, kaip jiems nežinau), širdis daužosi...
Ir staiga... Tokia dūšios ramybė..., neapsakoma palaima, nes pagaliau pasigirsta aiškios, suprantamos frazės: pypt... asilai, pypt - pypt... ką darot tram-pampam... pypt - pypt - pypt... Ir man ant širdies taip gera, taip ramu pasidarė... tokia šiluma ir ramybė užplūdo... Vadinasi visi gyvi, niekas neiškrito, nesusižeidė. Nebeprisimenu, kaip viskas baigėsi, ar kiek laiko užtruko visa audra.
Rytas buvo ramus, jau pusryčiaudami, visi juokavo ir dalijosi nakties įspūdžiais.
* * *
Palikom šešias merginas ir kapitoną... mintyse sukosi klausimas, kaip joms sekasi varžybose, kaip išlaikys naujus išbandymus ir audras? Bet žinant jų užsispyrimą, drąsą, atsakingumą, buvau tikra, kad jos padarys viską, ką gali
(ir netgi daugiau).
VIENU ŽODŽIU: TOS MOTERYS - KIETI VYRUKAI!!
Apie “Lietuvos“ dalyvavimą jubiliejinėje Tall Ships regatoje 2006 metais galite pasiskaityti čia. Ačiū už nuorodą kiprasui!
„The Tall ships‘ races“ - tai renginys jaunuoliams, siekiantiems išbandyti save. Tau nereikia būti olimpine buriavimo sporto viltimi ar patyrusiu jūrininku, kad galėtum būti vieno iš laivų įguloje. Čia plaukia žmonės studijuojantys fiziką, istoriją ar ekonomiką, jaunimas nuo 16 metų ir suaugę žmonės, kurie anksčiau savo gyvenime su plaukiojimu jūromis nieko bendro neturėjo. „The Tall Ships` Races“ - galimybė, tokiems kaip mes, paprastiems žmonėms, įgyvendinti savo sapną, svajonę ar savo slaptą, tik pačiam dar nežinomą, troškimą. Tai didžiulė ir įspūdinga socialinė programa, suvienijanti tūkstančius iš įvairių pasaulio kampelių. Ir galime tik pasidžiaugti tuo, kad ir mes, jachtos „Lietuva“ įgula, ten buvome ir atstovavome Lietuvą nuostabioje burių šventėje.
* * *
Taip pat, spėjome aplankyti keletą laivų. Tarp jų ir įdomiausią regatos dalyvį jachtą “Fazisi“. Tuometinės Sovietų Sąjungos inžinieriai ją pastatė 1989-90m. regatai aplink pasaulį “Whitbread“ . Dėka novatoriškų formų - ilgo,
siauro korpuso, žemų bortų - jachta turėjo įrodyti sovietų pranašumą prieš pasaulį. Bet eilinį kartą apsijuokta. Laivo konstrukcijoje neatsižvelgta į įgulos gyvenimą tolimuose plaukimuose, kas darė jį labai nepatogų (viduje nepavaikščiosi, geriau ropoti, nes aukščiausia vieta gal koks 160cm), o ant denio - gryna skalbimo mašina. Įpusėjus “Whitbread“ regatai, pradėjo trūkti finansavimo, be to apipintas įvairiausių nesėkmių dėl nežinomų priežasčių jos kapitonas nusišovė pačiame varžybų įkarštyje. Antrą lenktynių dalį “Fazisi“ užbaigė tik Naujosios Zelandijos gyventojų suaukotų pinigų dėka.
Galutinėje įskaitoje Sovietų Sąjungos “techninis stebuklas“ liko 9-oje ar 10-oje pozicijoje. Vėliau, likimo valiai paliktą laivą, įsigijo JAV lenkų bendruomenė. Paradoksas, kad dabar jachta “Fazisi“ regatose dalyvauja su JAV vėliava.
* * *
Žymus rusų rašytojas K. Paustovskis rašė, jog nėra nieko liūdniau, nei jūroje prasilenkiantys laivai. Galbūt iš dalies teisinga - juk plauki skirtingomis kryptimis... Tačiau kita vertus, kai mojuoji kitame laive esantiems žmonėms (o mojuoji visada) apima ypatingas jausmas - maniškis riešuto kevalas jūroje ne vienas - yra dar ir kitų. Pasijunti truputį ramiau.
Tokios mintys mane lankė plaukiant Baltijos jūra, į kažkokią negyvenamą salą. Stebėjau besileidžiančią purpurinę saulę, besikeičiančius vandens atspalvius. Beveik nebangavo, tiksliau jachtą švelniai siūbavo į šonus, o man buvo taip bloga. Galvojau - kvaila gal, juk savitaiga visagalė - galvok, kad puikiai jautiesi - ir jausies puikiai. Nepadėjo. Tereikėjo pagelbėt nuleist burę. O po to - gerai, kad spėjau paklaust, pro kurį bortą... Vieni tai vadina menkių šėrimu, man tai buvo pokalbiai su Ichtiandru. Bet nedaug mes su juo bendravom.
Po poros dienų vėl sėdėjau toje pačioje vietoje. Nepykino. Bangavo stipriai. Buvau šlapia iki paskutinio siūlo. Žiūrėjau ir negalėjau atsistebėt, kaip Aida valdo tai, ko atrodo neįmanoma suvaldyt. Viena prieš stichiją - ir į tolį, į pilkus audros debesis, įsmeigtas ryžtingas žvilgsnis. Nesuprantu, kodėl anksčiau moterų neimdavo į laivus. Širdį glostė tai, jog plaukėm gal 8-9 mazgų greičiu. Nedažnai tenka taip paskraidyt. Tą dieną (gal tiksliau naktį) sužinojau, kam triume reikia tiek daug rankenų (laikykis, žmogau, kitaip trankysies nuo vienos sienos į kitą!), išmokau iš virtuvės iki denio atnešt nepralietą kavą - nors ir kaip siūbavo. Štai kur reikėtų organizuoti padavėjų varžybas.
Po to baigėsi vachta. Griuvau į gultą su visais šlapiais rūbais. Jau pro miegus išgirdau kapitono balsą: „Vaikeli, persirenk“. Gal visai logiška mintis.
* * *
Į vakarą pradėjo kilti vėjas (na toks rimtas vėjukas 8-9 baliukai). Pradėjo darytis nebeįdomu, veidas tyso, seilės burnoj kaupėsi, galva svaigo ir sukosi, vaizdas tapo pilkas, viskas susiliejo. Taigi aš visai nesipriešindama, patraukiau į savo gultą (velnias, kaip juokingai skamba). Atmintin sugrįžta namų vaizdelis: šilta, sausa lova, televizorius, distancinis, visi patogumai... (na aš juk ne buriuotoja)... O čia jau varto po visą gultą, vaizdelis toks: Jaučiuosi lyg būčiau teleloto kamuoliukas būgne, laukiu, kada pasidarys bloga (nors bijau ir pagalvoti), kad reikės atsistoti ant kojų.
Ant denio panika, nieko nematau, bet viską girdžiu: visi laksto, rėkia, tampo kažką... Bandau atsijungti ir nieko negirdėti, bandau save raminti (pradedu galvoti, kad važiuoju „Opeliu“), bet velnias, kodėl taip krato?! Vėl viską girdžiu - riksmas, panika, bėgantys žingsniai... Įtempiu ausis, įsijungia fantazija - toks jausmas, kad žmogus už borto. Vėl panika, vėl visi, kaip išprotėję laksto, bėgioja. Žodžių nei suprast, nei išgirst negali... varto vėl panika neapsakoma (čia man panika, kaip jiems nežinau), širdis daužosi...
Ir staiga... Tokia dūšios ramybė..., neapsakoma palaima, nes pagaliau pasigirsta aiškios, suprantamos frazės: pypt... asilai, pypt - pypt... ką darot tram-pampam... pypt - pypt - pypt... Ir man ant širdies taip gera, taip ramu pasidarė... tokia šiluma ir ramybė užplūdo... Vadinasi visi gyvi, niekas neiškrito, nesusižeidė. Nebeprisimenu, kaip viskas baigėsi, ar kiek laiko užtruko visa audra.
Rytas buvo ramus, jau pusryčiaudami, visi juokavo ir dalijosi nakties įspūdžiais.
* * *
Palikom šešias merginas ir kapitoną... mintyse sukosi klausimas, kaip joms sekasi varžybose, kaip išlaikys naujus išbandymus ir audras? Bet žinant jų užsispyrimą, drąsą, atsakingumą, buvau tikra, kad jos padarys viską, ką gali
(ir netgi daugiau).
VIENU ŽODŽIU: TOS MOTERYS - KIETI VYRUKAI!!
Apie “Lietuvos“ dalyvavimą jubiliejinėje Tall Ships regatoje 2006 metais galite pasiskaityti čia. Ačiū už nuorodą kiprasui!