Brizas ten ir šen, arba Kregždutės, kregždutės...
-Mama, o iš kur žinoti, ar lis, ar saulė švies? - klausia kregždžiukas mamos.
-O tu pažiūrėk į žmones apačioje: jei jie į mus pažiūrėję bambėdami traukia skėčius, tai ir mums ženklas, kad į lizdus metas grįžti, nes lis...
Brizas - tai toks dukart per parą pastovią kryptį keičiantis vėjas: dieną pučia į krantą, o naktį - į jūrą. Jo veikimo mechanizmas aiškinamas paprastai: dieną saulutė prišildo paviršių, kuomet žemė įkaista greičiau, todėl oras nuo jos kyla aukštyn, o jo vietą užima šaltesnis oras, atslinkęs iš jūros. Naktį gi jūra atšąla lėčiau už žemę, todėl ji “garuoja“, o šaltas oras dabar nuo žemės jau slenka į jūrą. Šis slinkimas ir yra vėjas, vadinamas brizu - dieniniu arba naktiniu.
Aiškinimas aiškinimu, bet jį nesunku prisiminti, bent jau man, kuomet žinau, kuomet kuris vėjas į kurią pusę pučia. Nes kitąkart bandai logiškai palyginimais sumąstyti, kad, antai, akmuo gerai laiko šilumą, todėl gal ir pakrantė ilgiau vėsta, o va užvirinto vandens puodelis gana greitai nugaruoja - ir tiek žinių. Tada pradedi dvejoti, tai į kur tas vėjas kuomet pučia???
Žinau, kad ir vėl juoksitės dėl mano paprastai kokio nors linksmo ir nelabai logiško paaiškinimo, kaip aš tokį dalyką prisimenu - bet svarbiausia, kad įsiminti lengva, o susipainioti po to neturėtumėt.
Tai va: kaitistai, žinomi dar kaip jėgos aitvarų entuziastai, besiturškiantys su savo oro pūslėmis ir lentutėmis priekrantėse, to nedaro iš esmės tik dviem atvejais: kuomet tamsu, o navigacinių šviesų nėra kur pasikabinti, ir kuomet vėjas pučia nuo kranto į jūrą, mat gali nutįsti šiuos linksmai bekrykštaujančius vargšelius kur į gilumą labai greitai ir nespėjus susigriebti, iš kur taip paprastai prieš vėją jau nebepareisi, net jei ir rykliai pasturgalio neapgrauš.
Kai tą žinai, tai čia kaip su tomis kregždėmis aukščiau: taigi laksto kaitistai dienomis, mat jiems brizas, jei nepermušamas stipresnio vėjo, juk pučia į krantą. O naktimis tai jie parpia galveles ant lentučių pasidėję, nuo koto nusivarę ir iš patirtos laimės seilei tekant gražius sapnus sapnuodami - gal apie ant nugaros pakibusią marių mergelę, o gal apie rytdienos šviežią brizą ir dar smagesnį pasiskraidymą...
Išvada paprasta: kaitistai - tai reiškia, kad brizas pučia į krantą dieną. O naktį - tai viskas atvirkščiai. Argi ne taip?
O po to galiu jau aiškinti ir brizo mechanizmą, kaip ten vanduo lėčiau įšyla ir lėčiau atšąla, o vėjo masės taip ir slankioja nuo kranto į jūrą ir atgalios...
-O tu pažiūrėk į žmones apačioje: jei jie į mus pažiūrėję bambėdami traukia skėčius, tai ir mums ženklas, kad į lizdus metas grįžti, nes lis...
Brizas - tai toks dukart per parą pastovią kryptį keičiantis vėjas: dieną pučia į krantą, o naktį - į jūrą. Jo veikimo mechanizmas aiškinamas paprastai: dieną saulutė prišildo paviršių, kuomet žemė įkaista greičiau, todėl oras nuo jos kyla aukštyn, o jo vietą užima šaltesnis oras, atslinkęs iš jūros. Naktį gi jūra atšąla lėčiau už žemę, todėl ji “garuoja“, o šaltas oras dabar nuo žemės jau slenka į jūrą. Šis slinkimas ir yra vėjas, vadinamas brizu - dieniniu arba naktiniu.
Aiškinimas aiškinimu, bet jį nesunku prisiminti, bent jau man, kuomet žinau, kuomet kuris vėjas į kurią pusę pučia. Nes kitąkart bandai logiškai palyginimais sumąstyti, kad, antai, akmuo gerai laiko šilumą, todėl gal ir pakrantė ilgiau vėsta, o va užvirinto vandens puodelis gana greitai nugaruoja - ir tiek žinių. Tada pradedi dvejoti, tai į kur tas vėjas kuomet pučia???
Žinau, kad ir vėl juoksitės dėl mano paprastai kokio nors linksmo ir nelabai logiško paaiškinimo, kaip aš tokį dalyką prisimenu - bet svarbiausia, kad įsiminti lengva, o susipainioti po to neturėtumėt.
Tai va: kaitistai, žinomi dar kaip jėgos aitvarų entuziastai, besiturškiantys su savo oro pūslėmis ir lentutėmis priekrantėse, to nedaro iš esmės tik dviem atvejais: kuomet tamsu, o navigacinių šviesų nėra kur pasikabinti, ir kuomet vėjas pučia nuo kranto į jūrą, mat gali nutįsti šiuos linksmai bekrykštaujančius vargšelius kur į gilumą labai greitai ir nespėjus susigriebti, iš kur taip paprastai prieš vėją jau nebepareisi, net jei ir rykliai pasturgalio neapgrauš.
Kai tą žinai, tai čia kaip su tomis kregždėmis aukščiau: taigi laksto kaitistai dienomis, mat jiems brizas, jei nepermušamas stipresnio vėjo, juk pučia į krantą. O naktimis tai jie parpia galveles ant lentučių pasidėję, nuo koto nusivarę ir iš patirtos laimės seilei tekant gražius sapnus sapnuodami - gal apie ant nugaros pakibusią marių mergelę, o gal apie rytdienos šviežią brizą ir dar smagesnį pasiskraidymą...
Išvada paprasta: kaitistai - tai reiškia, kad brizas pučia į krantą dieną. O naktį - tai viskas atvirkščiai. Argi ne taip?
O po to galiu jau aiškinti ir brizo mechanizmą, kaip ten vanduo lėčiau įšyla ir lėčiau atšąla, o vėjo masės taip ir slankioja nuo kranto į jūrą ir atgalios...