Raganėju
Kaip visada labai lengva iš šono stebėti aplinką, komentuoti ir patarinėti. Tad susitikinėjant su šeimomis, kuriose moteris burba ant vyrų lengvu liežuviu tariu "Neraganėk, Brangioji !" , o pati iš tiesų turėčiau sėsti ant prasčiausio medžio šluotos ir dingt toli toli. Raganėju, ir labai smarkiai.
Dar nuobodžiaudama Šveicarijoje svajojau apie sezono pabaigą ir lietuviškas atostogas. O oro uoste klausant krypčių įspūdžiais besidalinančiais kolegomis, kuris kur lėks atostogų ( į Tailandą, Kubą, Meksiką, Dominyką, Vietnamą) laimingai tariau "nach Litauen" . Planavimas tai tikrai neraganėjimas, o šveicariškėjimas, austriškėjimas ir vokietėjimas. Tai mane labai labai veža. Ir laimės buvo tiek daug, NES VISKĄ ŽINOJAU. Žinojau, kad žiema baigsis, tada keliausi ant Gimtinės su savo prisuktu grafikėliu, tada grįšiu dar vienam sezonui pinigėlių užsikalti į Šveicariją, o jau tada žiemojimo metu parašytas verslo planas išvys šviesą jau rudenį. Net darbo kontraktą pasirašiau prie Keturių kantonų ežero esančiame šveicariškai-austriškame viešbutyje, nuostabaus modernumo ir grožio virtuvėje, su šefe dirbusioje prieš tai 3ijuose Michelin. Su mama derinom restorano staltiesių spalvą, o tėtis atostogoms užsirašė rugsėjį, kad atvyks pas mane į Vieną ir padės ūkiškuose darbuose. Tu planuoji, o kažkas juokiasi iš tavo planų. Netikras planas, per mažas ryžtas ? Bėdų mergaitė neturi, kad dėl tokių niekų iš proto kraustosi. Bet toji staigmena išvertė mane iš koto ir dališko ritmo. Nes ! Užturėjau pokalbį su direkcija, savo Schatzalp viešbutyje. Ir žinia, kad jau vasarą žadu sprukti jiems nepatiko. Ir pasiūlė perimti virtuvės vairą. Ne tik restorano kuriame dirbu, bet ir viso viešbučio . Mama Mia ! Užkaito smegenis ir išlindo prieš tai matytos vizijos, ty vizijos tą viešbučio virtuvę ištemti į dienos šviesą, su gardžiausiais gardumynais Davose, su pačių augintomis (ir tikrai panaudojamomis) žolelėmis, su nauja komanda, su pačios planuojamu darbu grafiku..... O kitoje pusėje šmėravo Luzern ir jau tobula virtuvėje, kurioje turėjau tapti grandinės dalimi. Bet gi aš esu aš, po tikrai ne trumpų svarstymų, nepasirinkau jau sukurto gėrio, o jį bandysiu kurti pati, bei trečiąjį kartą pasirašiau sutartį Davose, ir šį kartą nebe sezonui, o nuolatiniam darbui. Wowwwwww !!!! Pati save nustebinau, ir dar vis nežinau kaip viskas baigsis.
Kadangi jau nebegalėjau kentėti personalo viešbučio kambaryje, prie visų sutarties gėrių išsireikalavau a le geresnių gyvenimo sąlygų. Ir kai personalo vadovas nuvedė to trijų kambarių buto parodyti, kuriame turėčiau gyventi su apyseniu portugalu, gavau dar vieną spyrį šiknon. Schluss mit Lustig ! Nenoriu aš su niekuo gyventi ir skausmas užvėrė širdį, kad mano kambario stalčiuje dar vis guli sąrašas, sunumeruotų dėžių, su turiniu kas jų viduje. Dėžių, kurias palikau "trumpam" Vienoje pas Mildą ir Harį, pas Peterį ir Michaelį, pas Benedik šeimą, pas Davidą, pas Karimą. Užsidegė manyje kažkas, kad panorau, kad ir rankomis tas dėželes susinešioti, bet kad tik jos būtų šalia manęs, mano, mano tikruose namuose. Kad vėl turėčiau adresą į kurį paštininkas neštų tariamus laiškus.
Ir taip mano verslo planas krito vėl į stalčių, su mintim, kad dar pabūsiu treniruotėje, t.y. dirbsiu vadovaujamą darbą, bet dar vis galėsiu ramiai miegoti, jei apyvarta bus nepakankama nuomai apmokėti.
Subėgiojau aš viską pagal savo prieš tai sugalvotą planą lietuviškom atostogom. Dar kartą nesėkmingai susitikau su leidykla, kur bandėm derinti mano pasakojimo apie kebabus ir žvaigždutes paviešinimą lietuviškai liaudžiai. O bet tačiau, žavėjosi, o paskui negražiai (ty be atsisveikinimo) nusimuilino. Mat aš ne žvaigždė, ir mano pavardės niekas nežino, tai niekas ir neskaitys. Bet aš ne dėl uždarbio pas juos lindau (patikėkit, net virtuvėje galima uždirbti), o dėl to, kad norėjau kad svajojantys žmonės neliktų užsidarę, o keliautų į savo svajonę, norėjau pasidalinti savo patyrimais, ir tai, kad net iš Upninkų kilusi mergiotė sužavėjo vokiškus šveicarus, kurie patiki virtuvės vairą. Nieko, sužavėjau tuo, sužavėsiu ir rašliavomis, bus dar viena veikla nuobodžiams vakarams- knygos vertimas į vokiečių kalbą.
Dar nuobodžiaudama Šveicarijoje svajojau apie sezono pabaigą ir lietuviškas atostogas. O oro uoste klausant krypčių įspūdžiais besidalinančiais kolegomis, kuris kur lėks atostogų ( į Tailandą, Kubą, Meksiką, Dominyką, Vietnamą) laimingai tariau "nach Litauen" . Planavimas tai tikrai neraganėjimas, o šveicariškėjimas, austriškėjimas ir vokietėjimas. Tai mane labai labai veža. Ir laimės buvo tiek daug, NES VISKĄ ŽINOJAU. Žinojau, kad žiema baigsis, tada keliausi ant Gimtinės su savo prisuktu grafikėliu, tada grįšiu dar vienam sezonui pinigėlių užsikalti į Šveicariją, o jau tada žiemojimo metu parašytas verslo planas išvys šviesą jau rudenį. Net darbo kontraktą pasirašiau prie Keturių kantonų ežero esančiame šveicariškai-austriškame viešbutyje, nuostabaus modernumo ir grožio virtuvėje, su šefe dirbusioje prieš tai 3ijuose Michelin. Su mama derinom restorano staltiesių spalvą, o tėtis atostogoms užsirašė rugsėjį, kad atvyks pas mane į Vieną ir padės ūkiškuose darbuose. Tu planuoji, o kažkas juokiasi iš tavo planų. Netikras planas, per mažas ryžtas ? Bėdų mergaitė neturi, kad dėl tokių niekų iš proto kraustosi. Bet toji staigmena išvertė mane iš koto ir dališko ritmo. Nes ! Užturėjau pokalbį su direkcija, savo Schatzalp viešbutyje. Ir žinia, kad jau vasarą žadu sprukti jiems nepatiko. Ir pasiūlė perimti virtuvės vairą. Ne tik restorano kuriame dirbu, bet ir viso viešbučio . Mama Mia ! Užkaito smegenis ir išlindo prieš tai matytos vizijos, ty vizijos tą viešbučio virtuvę ištemti į dienos šviesą, su gardžiausiais gardumynais Davose, su pačių augintomis (ir tikrai panaudojamomis) žolelėmis, su nauja komanda, su pačios planuojamu darbu grafiku..... O kitoje pusėje šmėravo Luzern ir jau tobula virtuvėje, kurioje turėjau tapti grandinės dalimi. Bet gi aš esu aš, po tikrai ne trumpų svarstymų, nepasirinkau jau sukurto gėrio, o jį bandysiu kurti pati, bei trečiąjį kartą pasirašiau sutartį Davose, ir šį kartą nebe sezonui, o nuolatiniam darbui. Wowwwwww !!!! Pati save nustebinau, ir dar vis nežinau kaip viskas baigsis.
Kadangi jau nebegalėjau kentėti personalo viešbučio kambaryje, prie visų sutarties gėrių išsireikalavau a le geresnių gyvenimo sąlygų. Ir kai personalo vadovas nuvedė to trijų kambarių buto parodyti, kuriame turėčiau gyventi su apyseniu portugalu, gavau dar vieną spyrį šiknon. Schluss mit Lustig ! Nenoriu aš su niekuo gyventi ir skausmas užvėrė širdį, kad mano kambario stalčiuje dar vis guli sąrašas, sunumeruotų dėžių, su turiniu kas jų viduje. Dėžių, kurias palikau "trumpam" Vienoje pas Mildą ir Harį, pas Peterį ir Michaelį, pas Benedik šeimą, pas Davidą, pas Karimą. Užsidegė manyje kažkas, kad panorau, kad ir rankomis tas dėželes susinešioti, bet kad tik jos būtų šalia manęs, mano, mano tikruose namuose. Kad vėl turėčiau adresą į kurį paštininkas neštų tariamus laiškus.
Ir taip mano verslo planas krito vėl į stalčių, su mintim, kad dar pabūsiu treniruotėje, t.y. dirbsiu vadovaujamą darbą, bet dar vis galėsiu ramiai miegoti, jei apyvarta bus nepakankama nuomai apmokėti.
Subėgiojau aš viską pagal savo prieš tai sugalvotą planą lietuviškom atostogom. Dar kartą nesėkmingai susitikau su leidykla, kur bandėm derinti mano pasakojimo apie kebabus ir žvaigždutes paviešinimą lietuviškai liaudžiai. O bet tačiau, žavėjosi, o paskui negražiai (ty be atsisveikinimo) nusimuilino. Mat aš ne žvaigždė, ir mano pavardės niekas nežino, tai niekas ir neskaitys. Bet aš ne dėl uždarbio pas juos lindau (patikėkit, net virtuvėje galima uždirbti), o dėl to, kad norėjau kad svajojantys žmonės neliktų užsidarę, o keliautų į savo svajonę, norėjau pasidalinti savo patyrimais, ir tai, kad net iš Upninkų kilusi mergiotė sužavėjo vokiškus šveicarus, kurie patiki virtuvės vairą. Nieko, sužavėjau tuo, sužavėsiu ir rašliavomis, bus dar viena veikla nuobodžiams vakarams- knygos vertimas į vokiečių kalbą.