Skandalas?
Vakar pasirodė pranešimas, kad Lenkų sąjunga ir Vilniaus r. savivaldybė nusprendė minėti Armijos Krajowos 1944 m. liepos 13 d. pradėtą Vilniaus puolimą. Data ir tema istoriškai labai įdomi - galbūt daugelis ir žinote, bet trumpai priminsiu, koks įvykio kontekstas. Armia Krajowa - tai okupuotos Lenkijos pogrindinė kariuomenė, vienas iš stipriausių pasipriešinimo judėjimų Europoje. 1944 m. Lenkijai iškyla sudėtinga dilema: iškentus 5 metu labai brutalios nacių okupacijos (ne veltui Kaczynskis kažkada užmetė Merkel, kad jeigu ne Vokietija, lenkų būtų keliais milijonais daugiau), akivaizdu, kad nacius vys ir vysis sovietai. Žinoma, lenkų net neatsiklausdami, kadangi po Katynės žudynių sužinojimo, SSRS, vaidindama nekaltai apkaltintą, nutraukė ryšius su emigracine Lenkijos vyriausybe, su kuria buvo užmezgę santykius, kai buvęs SSRS sąjungininkas Hitleris, neseniai kartu dorojęs Lenkiją 1939 m.(SSRS užsienio reikalų komisaro pavadintą "Versalio benkartu"), 1941 m. pavarė savo tankus prieš SSRS.
Kitaip tariant, 1944 m. lenkai vėl tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiai nenoriai traukiasi (o traukėsi jie "sudegintos žemės" taktika), rusai ateina. Žinoma, Stalinas jau tuo metu yra suformavęs Lenkijos "liaudies" vyriausybę, ir jos "liaudies armiją", viskas pagal žinomą schemą. Ką daro emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir jos karinės pajėgos - AK? Jie sugalvoja panašiai tą patį, ką lietuviai 1941 m. birželį prieš sovietus - pulsim tuoj bėgsiančius okupantus, o kai ateis nauji - jie turės susitaikyti su faktu, kad čia jau Lenkijos valdžia (o sąjungininkai užsienyje gal kaip nors Staliną spustelės). Tai ir vadinosi operacija "Audra".
Taigi, Vilnius, dėl kurio Lenkija ir Lietuva kariavo tarpukariu, tapo šios operacijos vienu iš poligonų - operacija "Aštrieji vartai" ("Ostra Brama"). AK Vilniaus krašte buvo stipri, kruvinas tarpukario ginčas tęsėsi ir nacių okupacijos metu - jie puikiai suprato, kad pjudant tautas jos pačios išsipjauna ir naciams nuo to mažiau rūpesčio, kurie untermenšai priveiks kuriuos. Beje, kontaktų tarp lenkų ir lietuvių pogrindžių buvo, tik tiek, kad lietuviai laikė nacių okupacija pakenčiama, ir jai nesipriešino ginklu, tik "nepaklusnumu". Bet labiau buvo pagarsėta ne kontaktais, o tuo, kad AK laikė lietuvius nacių kolaborantais, o lietuviai, žinoma, naudojosi vokiečių teikiama pagalba kovoti su lenkais dėl Vilniaus (tuo nemažai užsiėmė vad. Plechavičiukai). Taip, Lietuvoje ir lietuviams AK buvo bjauri - žudė, įskaitant ir Dubingių žudynes, kita vertus, 40 aukų, su visa pagarba jų atminčiai, vadinti genocidu, tai turbūt dar blogiau nei Pietų Osetijos genocido muziejus dėl 100 žmonių, nužudytų Rusijos - Gruzijos karo kontekste. Beje, verta nepamiršti, kad, kiek žinau, Panerių duobėse guli ne tik žydai, bet ir nemažai Vilniaus lenkų, o kad Paneriuose "darbavosi" ir naciams padedantys lietuviai - taip pat žinoma. Kare padugnėms visada atsiriša rankos - nesvarbu tautybė.
Taigi, 1944 m. liepos 13 d. AK surengia pusiau spektaklį ir prieš Raudonosios armijos nosį puola Vilnių berods keliatūkstantinėmis partizanų pajėgomis. Raudonoji armija irgi puola Vilnių, vokiečiai išvejami. Bet tuomet rusai labai greitai susitvarko ir su Akovcais - dalinius apsupa, eilinius susemia ir duoda pasirinkimą: arba sovietų komanduojama "lenkų liaudies" armija, arba Gulagas, o karininkus pakviečia į susitikimą ir areštuoja. Operacija "Aštrieji vartai" patiria fiasko. Didesnis AK fiasko - tai tik turbūt Varšuvos sukilimas, kada AK ir lenkai lipa ant to pačio grėblio - vėl bando pergudrauti Staliną, tik šįsyk jau reikalas ne apie provincijos Vilnių, kurį baisiai norisi turėti, bet sostinė. Rezultatas - žiaurios aukos, didvyriška kova, beveik jokios rimtesnės paramos iš sąjungininku ar net sąmoningas sovietų leidimas naciams sutrinti sukilėlius ir su žeme sulyginti Varšuvą.
O dabar konkrečiai apie šį minėjimą. Manau, kad jis labai ne vietoje ir ne laiku. Kaip istorinis faktas, taip, tai įdomus epizodas. Ir AK pastangos kovoti su vokiečiais - gerbtinos. Bet turbūt retas žmogus suabejos, kad tai - ne istorinės atminties renginys, o spektaklis su pretenzijomis eilinį kartą akcentuoti Wilno - nasze. Monologas, iš panašios serijos kaip Tomaszewskio pasiūlymai lietuviams integruotis Vilniaus krašte ir VKI skiriamos baudos už dvikalbius maršruto lentelių užrašus. Kol taip kalbėsime - nesusikalbėsime. Kažkada, jau senokai, Akovcų ir Plechavičiukų veteranai formaliai susitaikė. Deja, daug kam tai nepatinka - abiejose barikadų "pusiuose". Ir, manau, toje pusėje, kuri nuo Petro I turi instrukcijas, ką reikia daryti, kad tik lenkai ir ją supančios tautos nebandytų draugauti.
P.S. Jeigu rasite istorinių netikslumų - sakykite, tingėjau iš naujo žiūrėti šaltinius :)
Kitaip tariant, 1944 m. lenkai vėl tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiai nenoriai traukiasi (o traukėsi jie "sudegintos žemės" taktika), rusai ateina. Žinoma, Stalinas jau tuo metu yra suformavęs Lenkijos "liaudies" vyriausybę, ir jos "liaudies armiją", viskas pagal žinomą schemą. Ką daro emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir jos karinės pajėgos - AK? Jie sugalvoja panašiai tą patį, ką lietuviai 1941 m. birželį prieš sovietus - pulsim tuoj bėgsiančius okupantus, o kai ateis nauji - jie turės susitaikyti su faktu, kad čia jau Lenkijos valdžia (o sąjungininkai užsienyje gal kaip nors Staliną spustelės). Tai ir vadinosi operacija "Audra".
Taigi, Vilnius, dėl kurio Lenkija ir Lietuva kariavo tarpukariu, tapo šios operacijos vienu iš poligonų - operacija "Aštrieji vartai" ("Ostra Brama"). AK Vilniaus krašte buvo stipri, kruvinas tarpukario ginčas tęsėsi ir nacių okupacijos metu - jie puikiai suprato, kad pjudant tautas jos pačios išsipjauna ir naciams nuo to mažiau rūpesčio, kurie untermenšai priveiks kuriuos. Beje, kontaktų tarp lenkų ir lietuvių pogrindžių buvo, tik tiek, kad lietuviai laikė nacių okupacija pakenčiama, ir jai nesipriešino ginklu, tik "nepaklusnumu". Bet labiau buvo pagarsėta ne kontaktais, o tuo, kad AK laikė lietuvius nacių kolaborantais, o lietuviai, žinoma, naudojosi vokiečių teikiama pagalba kovoti su lenkais dėl Vilniaus (tuo nemažai užsiėmė vad. Plechavičiukai). Taip, Lietuvoje ir lietuviams AK buvo bjauri - žudė, įskaitant ir Dubingių žudynes, kita vertus, 40 aukų, su visa pagarba jų atminčiai, vadinti genocidu, tai turbūt dar blogiau nei Pietų Osetijos genocido muziejus dėl 100 žmonių, nužudytų Rusijos - Gruzijos karo kontekste. Beje, verta nepamiršti, kad, kiek žinau, Panerių duobėse guli ne tik žydai, bet ir nemažai Vilniaus lenkų, o kad Paneriuose "darbavosi" ir naciams padedantys lietuviai - taip pat žinoma. Kare padugnėms visada atsiriša rankos - nesvarbu tautybė.
Taigi, 1944 m. liepos 13 d. AK surengia pusiau spektaklį ir prieš Raudonosios armijos nosį puola Vilnių berods keliatūkstantinėmis partizanų pajėgomis. Raudonoji armija irgi puola Vilnių, vokiečiai išvejami. Bet tuomet rusai labai greitai susitvarko ir su Akovcais - dalinius apsupa, eilinius susemia ir duoda pasirinkimą: arba sovietų komanduojama "lenkų liaudies" armija, arba Gulagas, o karininkus pakviečia į susitikimą ir areštuoja. Operacija "Aštrieji vartai" patiria fiasko. Didesnis AK fiasko - tai tik turbūt Varšuvos sukilimas, kada AK ir lenkai lipa ant to pačio grėblio - vėl bando pergudrauti Staliną, tik šįsyk jau reikalas ne apie provincijos Vilnių, kurį baisiai norisi turėti, bet sostinė. Rezultatas - žiaurios aukos, didvyriška kova, beveik jokios rimtesnės paramos iš sąjungininku ar net sąmoningas sovietų leidimas naciams sutrinti sukilėlius ir su žeme sulyginti Varšuvą.
O dabar konkrečiai apie šį minėjimą. Manau, kad jis labai ne vietoje ir ne laiku. Kaip istorinis faktas, taip, tai įdomus epizodas. Ir AK pastangos kovoti su vokiečiais - gerbtinos. Bet turbūt retas žmogus suabejos, kad tai - ne istorinės atminties renginys, o spektaklis su pretenzijomis eilinį kartą akcentuoti Wilno - nasze. Monologas, iš panašios serijos kaip Tomaszewskio pasiūlymai lietuviams integruotis Vilniaus krašte ir VKI skiriamos baudos už dvikalbius maršruto lentelių užrašus. Kol taip kalbėsime - nesusikalbėsime. Kažkada, jau senokai, Akovcų ir Plechavičiukų veteranai formaliai susitaikė. Deja, daug kam tai nepatinka - abiejose barikadų "pusiuose". Ir, manau, toje pusėje, kuri nuo Petro I turi instrukcijas, ką reikia daryti, kad tik lenkai ir ją supančios tautos nebandytų draugauti.
P.S. Jeigu rasite istorinių netikslumų - sakykite, tingėjau iš naujo žiūrėti šaltinius :)