Atodrėkis
Tingiai, it koks pavasario belaukiąs katinas, slampinėji aplink namus. Čia šiukšlę pakeli, čia kibirą pamirštų pelenų nutempi į kompostą ir pasikeiki, kad sniegas išlaužė šiltnamio stiklus. Čia stabteli ir atsuki Saulei kaktą - pastovi kokią minutę kitą, pasimarkstai, gauni šalto vėjo gūsį, vėl sliūkini.
Dabar kiek malkų atsinešti, pasižiūrėti ir pagalvoti, ką daryti, kai katė pasiekė savo - prasigraužė pro putplastį iš rūsio ir šalia durų žioji skylė. Užtaisinėti? Ar kaip tik atkakliam gyvuliui padaryti įėjimą? Pažiūri, kad dar visai nieko, nors jau ir suvytę, žieminiai oboliai - atkandi, susirauki, kai kliūva vargšui skaudančiam dančiui. Ir vėl sliūkini - aha, mašinų stiklai aprasojo iš vėdaus, reiktų išvėdinti. Kol lauki - vėl svarstai: gal tikrai reikės iš rąstų padaryti atitvarą nuo žolės? Ir šituos krūmus reiktų gerokai nukarpyti, ir malkinių stogelius patiesinti - vis ta sniego gausa... Ir vėl viską užmiršęs pasimarkstai, kilsteli kepurę - nagi, tiesiai į kaktą saulės prašom, vitamino D prašytume. Šiandien juk su nuolaida ?
Aha, o štai senoji džiovykla nuo stogo gavo mirtiną dozę sniego, dabar jau ramia sąžine bus galima atiduoti į metalo laužą. Ant obelų šakų tebesisupa nuo pernai metų nenurankioti "saulės žibintai", jau nebešvietė, gėda nerūpestingam šeimininkui, o iš po sniego kyšteli kokio nors žaislo dalis - gal vėjas, gal vaikai įtrenkė, ir pasislėpė žiemai. Ir ten reiktų rankų, ir ten - taip ir rodosi, kad pavasario darbai jau šiepia dantis, jau ir žolė primena - tuoj, išaugsiu, ir vėl turėsi pjauti. Aplink valymo įrenginius visai kaip ant šiluminių trasų - žaluma kalasi! Irgi į saulę. Vaikai taip veržėsi į lauką, kad nežiūrint tik ką nuvytų ligų teko trumpam išleisti. Ir kaip gi nulaikysi? O snegole aptiko, kad "vaikų namelis" pavasarėjant bus pati geriausia vieta - šilčiausia ir greičiausiai pradžiūvanti.
Ir džiugu, norisi švilpauti, dainuoti nepadorius tekstus (kodėl nepadorius? O iš kur žinau - štai ima ir susirimuoja kas nors... nepadoraus. Juk ir užsieniečiai neretai pirmiausia paklausia - "o kokie lietuviški keiksmažodžiai"*?). O kai saulė jau slenkasi už miško, dar lieka antras aukštas, kurio saulėtosios erdvės kviečia vėlgi išsirangyti kaip katinui - su knyga ar kompu. Net ir už švitinamą ekraną nepyksti. Net ir oro prognozė, kad kitą savaitgalį vėl bus rimtas minusas negąsdina.
Štai tiek mes esame Saulės vaikai. Visiškai.
* - pastarųjų nesenų bendravimų topas - "non-jumping frog".
Dabar kiek malkų atsinešti, pasižiūrėti ir pagalvoti, ką daryti, kai katė pasiekė savo - prasigraužė pro putplastį iš rūsio ir šalia durų žioji skylė. Užtaisinėti? Ar kaip tik atkakliam gyvuliui padaryti įėjimą? Pažiūri, kad dar visai nieko, nors jau ir suvytę, žieminiai oboliai - atkandi, susirauki, kai kliūva vargšui skaudančiam dančiui. Ir vėl sliūkini - aha, mašinų stiklai aprasojo iš vėdaus, reiktų išvėdinti. Kol lauki - vėl svarstai: gal tikrai reikės iš rąstų padaryti atitvarą nuo žolės? Ir šituos krūmus reiktų gerokai nukarpyti, ir malkinių stogelius patiesinti - vis ta sniego gausa... Ir vėl viską užmiršęs pasimarkstai, kilsteli kepurę - nagi, tiesiai į kaktą saulės prašom, vitamino D prašytume. Šiandien juk su nuolaida ?
Aha, o štai senoji džiovykla nuo stogo gavo mirtiną dozę sniego, dabar jau ramia sąžine bus galima atiduoti į metalo laužą. Ant obelų šakų tebesisupa nuo pernai metų nenurankioti "saulės žibintai", jau nebešvietė, gėda nerūpestingam šeimininkui, o iš po sniego kyšteli kokio nors žaislo dalis - gal vėjas, gal vaikai įtrenkė, ir pasislėpė žiemai. Ir ten reiktų rankų, ir ten - taip ir rodosi, kad pavasario darbai jau šiepia dantis, jau ir žolė primena - tuoj, išaugsiu, ir vėl turėsi pjauti. Aplink valymo įrenginius visai kaip ant šiluminių trasų - žaluma kalasi! Irgi į saulę. Vaikai taip veržėsi į lauką, kad nežiūrint tik ką nuvytų ligų teko trumpam išleisti. Ir kaip gi nulaikysi? O snegole aptiko, kad "vaikų namelis" pavasarėjant bus pati geriausia vieta - šilčiausia ir greičiausiai pradžiūvanti.
Ir džiugu, norisi švilpauti, dainuoti nepadorius tekstus (kodėl nepadorius? O iš kur žinau - štai ima ir susirimuoja kas nors... nepadoraus. Juk ir užsieniečiai neretai pirmiausia paklausia - "o kokie lietuviški keiksmažodžiai"*?). O kai saulė jau slenkasi už miško, dar lieka antras aukštas, kurio saulėtosios erdvės kviečia vėlgi išsirangyti kaip katinui - su knyga ar kompu. Net ir už švitinamą ekraną nepyksti. Net ir oro prognozė, kad kitą savaitgalį vėl bus rimtas minusas negąsdina.
Štai tiek mes esame Saulės vaikai. Visiškai.
* - pastarųjų nesenų bendravimų topas - "non-jumping frog".