Kaip čia ko nors nepasakyti?
Sudėtinga su tuo WikiLeaks. Viena vertus, tikrai įdomu pasiskaityti slaptas depešas ir sužinoti, tai, ko nežinojome. Kad ir Sarkozy kibimo į atlapus Lavrovui (nors paskui vis tiek derasi dėl Mistralio, ir ką tu jiems padarysi?), švelnios Vladimiro Putino ir Silvio Berluscionio draugystės... Kita vertus - slaptoji diplomatija, užkulisiniai žaidimai ir "pardavinėjimai" - visiškai nieko naujo pasaulyje. Dar po I-ojo Pasaulinio karo JAV prezidentas - idealistas (bent jau taip jis pristatomas) Woodrow Wilsonas svajojo apie pasaulį be slaptosios diplomatijos. Pradžiai - bent jau be slaptų sutarčių ar slaptų jų protokolų. Ir kiek toji svajonė truko?
Trumpai tariant, WikiLeaks tik patvirtino tai, kas ir taip žinoma. Diplomatijos ir politikos užkulisiuose nėra nieko ypatingai gražaus. Nes gyvenimas lygiai taip pat nėra nei gražus, nei nuoseklus, nei dėsningas. Jis - nenuspėjamas. Mes patys kiekvieną dieną vis tiek ką nors pameluojame, ką nors nenutylime, ką nors paslepiame, ko nors geidžiame, ko nors nepadarome ir t.t. Slaptas gyvenimas reikalingas ir mums, ir joms. Ar jūs įsivaizduojate, kas nutiktų, jeigu staiga mūsų mintys taptų visiems prieinamos? Pvz., antrašė: "Jonas Petraitis šiandien pamąstė, kad jo viršininkas visiškas daunas". Aišku, kiek juokingiau atrodytų, jeigu viršininkas pareikštų "nekomentuosiu", bet kas jam liktų? Juk ne viešą pareiškimą dėti ("Aš ne daunas!"), o (ir vėl slapta) pasikviesti Joną Petraitį ir pasiteirauti apie "incidentą"? Ką jau kalbėti apie tokiais atvejais kilsiančią seksualinio priekabiavimo minčių bylų gausą...
Todėl dabar man šioje istorijoje yra įdomesnė J. Assange sulaikymo istorija. Pirmiausia, įdomu, kad jis nesislapstė, nors žmogus turbūt turėtų bijoti teisėsaugos, po to, kai kažkas iš JAV išvadino jį "infoteroristu". Antra, kaip vyks byla tarp JK ir Švedijos. Pagal Europos arešto orderį viskas turi būti vykdoma labai greitai.
Na, ir toji dar viena "informacinė bomba".
Ir, kažkuo man ir vėl tai primena vieną S. Zweigo ir E. Hobsbawmo mintį, kai jie rašė, kaip tikėdami savo vyriausybėmis ir valdovais žmonės ėjo į Pirmą pasaulinį karą ir kaip suprato atsidūrę visiškai beprasmiškoje mėsmalėje. Taip tapdami netikinčiais niekuo.
Ar pastebėjote, kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka tikėjimui?
Trumpai tariant, WikiLeaks tik patvirtino tai, kas ir taip žinoma. Diplomatijos ir politikos užkulisiuose nėra nieko ypatingai gražaus. Nes gyvenimas lygiai taip pat nėra nei gražus, nei nuoseklus, nei dėsningas. Jis - nenuspėjamas. Mes patys kiekvieną dieną vis tiek ką nors pameluojame, ką nors nenutylime, ką nors paslepiame, ko nors geidžiame, ko nors nepadarome ir t.t. Slaptas gyvenimas reikalingas ir mums, ir joms. Ar jūs įsivaizduojate, kas nutiktų, jeigu staiga mūsų mintys taptų visiems prieinamos? Pvz., antrašė: "Jonas Petraitis šiandien pamąstė, kad jo viršininkas visiškas daunas". Aišku, kiek juokingiau atrodytų, jeigu viršininkas pareikštų "nekomentuosiu", bet kas jam liktų? Juk ne viešą pareiškimą dėti ("Aš ne daunas!"), o (ir vėl slapta) pasikviesti Joną Petraitį ir pasiteirauti apie "incidentą"? Ką jau kalbėti apie tokiais atvejais kilsiančią seksualinio priekabiavimo minčių bylų gausą...
Todėl dabar man šioje istorijoje yra įdomesnė J. Assange sulaikymo istorija. Pirmiausia, įdomu, kad jis nesislapstė, nors žmogus turbūt turėtų bijoti teisėsaugos, po to, kai kažkas iš JAV išvadino jį "infoteroristu". Antra, kaip vyks byla tarp JK ir Švedijos. Pagal Europos arešto orderį viskas turi būti vykdoma labai greitai.
Na, ir toji dar viena "informacinė bomba".
Ir, kažkuo man ir vėl tai primena vieną S. Zweigo ir E. Hobsbawmo mintį, kai jie rašė, kaip tikėdami savo vyriausybėmis ir valdovais žmonės ėjo į Pirmą pasaulinį karą ir kaip suprato atsidūrę visiškai beprasmiškoje mėsmalėje. Taip tapdami netikinčiais niekuo.
Ar pastebėjote, kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka tikėjimui?