Tai - jie.
Vakar klausiau Lietuvos ir užsienio bardų. Padariau išvadą, kad Lietuvoje yra vienintelis bardas - tai Vytautas V. Landsbergis. Kadangi bardas - tai gyvoji tautos istorija per dainą. Būtent apie tai jis dainavo. Visi kiti lietuviai dainavo tiesiog dainas. Gražias, geras, bet ne bardiškas. Ir vėl labai patiko Mindaugas Ancevičius su savo multiinstrumentalistais.
Ir taip pat buvo vienas tikras bardas iš Amerikos - Ukrainos ir Lietuvos žydų palikuonis Chuck Brodsky. Jis dainavo dvi grynai bardines dainas - istorijas: viena apie mergaitę, Holokausto auką, kita - apie jo senelį, muzikantą - svarstymai, kaip jis galėjo tada gyventi? Iš karto atsiminiau Arefjevos Svab'ba, nors dainos visiškai skirtingos.
Na, ir eilinį kartą - kultūrų skirtumai. Rusas Aleksej Ivaščenko pasisveikino rusiškai, pastebėjęs "jūs turbūt suprantate?" ir dar pakalbėjo apie Krymą (ir padainavo), kuris kažkada priklausė "jūsų ir mūsų šaliai", o dabar "nepriklauso nei jūsų, nei mūsų šaliai. Paradoks, odnako". Gi amerikietis ar italas pasisveikino lietuviškai, ir padėkojo lietuviškai - varginosi žmonės liežuvius laužydami...
Dėl naktinėjimų įspūdis toks. Visus naktinėjimų dalyvius galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: narsūs ir įžūloki nepripažinti genijai (kurie pareiškia "šiandien AŠ koncertuosiu su..." arba "kur jūsų rankos?" - kai salė pakankamai negeranoriškai tyli); kuklūs ir tyliai atkaklūs, ieškantys savęs; save radę, bet čia bent atėję pasidžiaugti savimi, nes nepakvietė į pagrindinę programą (pvz., "Kreivas ir Raimonda"). Mes labiau prie antrųjų. Sugrojome... Apynormaliai.
Ir dar - supratau, kaip nervina, kai atsiranda jupiteriai, kurie groja 4 dainas vietoj griežtai pasakytų 2.
Nors dėl užsieniečių tai susidarė įspūdis, kad mūsiškiai daugeliu atveju juos lenkia - ir grojimo technika, ir dainų bei atlikimo kokybe, tik ne bardiškumu su V.V.L. išimtimi :)
P.S. Beveik supratau italo dainų turinį. Fain! :)
Ir taip pat buvo vienas tikras bardas iš Amerikos - Ukrainos ir Lietuvos žydų palikuonis Chuck Brodsky. Jis dainavo dvi grynai bardines dainas - istorijas: viena apie mergaitę, Holokausto auką, kita - apie jo senelį, muzikantą - svarstymai, kaip jis galėjo tada gyventi? Iš karto atsiminiau Arefjevos Svab'ba, nors dainos visiškai skirtingos.
Na, ir eilinį kartą - kultūrų skirtumai. Rusas Aleksej Ivaščenko pasisveikino rusiškai, pastebėjęs "jūs turbūt suprantate?" ir dar pakalbėjo apie Krymą (ir padainavo), kuris kažkada priklausė "jūsų ir mūsų šaliai", o dabar "nepriklauso nei jūsų, nei mūsų šaliai. Paradoks, odnako". Gi amerikietis ar italas pasisveikino lietuviškai, ir padėkojo lietuviškai - varginosi žmonės liežuvius laužydami...
Dėl naktinėjimų įspūdis toks. Visus naktinėjimų dalyvius galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: narsūs ir įžūloki nepripažinti genijai (kurie pareiškia "šiandien AŠ koncertuosiu su..." arba "kur jūsų rankos?" - kai salė pakankamai negeranoriškai tyli); kuklūs ir tyliai atkaklūs, ieškantys savęs; save radę, bet čia bent atėję pasidžiaugti savimi, nes nepakvietė į pagrindinę programą (pvz., "Kreivas ir Raimonda"). Mes labiau prie antrųjų. Sugrojome... Apynormaliai.
Ir dar - supratau, kaip nervina, kai atsiranda jupiteriai, kurie groja 4 dainas vietoj griežtai pasakytų 2.
Nors dėl užsieniečių tai susidarė įspūdis, kad mūsiškiai daugeliu atveju juos lenkia - ir grojimo technika, ir dainų bei atlikimo kokybe, tik ne bardiškumu su V.V.L. išimtimi :)
P.S. Beveik supratau italo dainų turinį. Fain! :)