Aš prisimenu didelį vėją
Taip, šiandien vėjas. Nuo vidurnakčio likome be elektros ir upsas bei signalizacija tyliai skundėsi, o ir vėl teko iš rūsio traukti dujinę plytelę. Ir kai į darbą ėjau, vėjas nupūsti taikėsi.
Bet tada aš prisimenu Kamčiatką, ten tai buvo vėjas...
Įeiname į didelį ir ilgą slėnį (Gorelyj kalderą?), pro lavos kalvas, sniegus, purvus. Tačiau tame dideliame slėnyje yra visos sąlygos įsibėgėti vėjui. Lavos kalvoms pasibaigus išeiname į visiškas plynes. Gabalas tos plynės užlietas - kokį kilometrą brendame, batams į pliurzę smingant iki kauliukų, po to jau sausa, bet įsisiautėja tikra smėlio audra. Į nugarą (uff, bent ne į veidą) didžiuliu greičiu ir jėga lekia smulkus smėliukas, nebesimato net vaizdų. Citata iš dienoraščio: “ėjimus galima skirstyti į sunkius ir lengvus, malonius ir bjaurius. Šis ėjimas - lengvas, bet šlykščiausias iš visų per šitą kelionę, o tai jau blogiau už sunkų”. Nebeapsikentęs nulekiu pirmyn ir iš slėniu pabėgu kartu su pirmaisiais - DeGama ir Longu. Tačiau atgaiva dar nelaukia - vėjas nesutikęs čia jokių kliūčių siautėja toliau. Einame link Mutnovskio plento, kapoji aukštyn, o tave visą laiką stumia į šoną. Užuoglaudoje sustojame pietums. Tolesnis planas - eiti tolyn keliu ir tranzuoti, nors judėjimo daug nėra… Jeigu nepagausim - keliu reiks eiti apie 13 km tiesiaja iki nakvynės vietos (o kelias tai aukštyn-žemyn, į kairę-dešinę, nė velnio ne tiesioji), kur ryt turi atvažiuoti Saša. Išeiname toliau 17:00. Įspūdžiai nenusakomi - vėjas toks, kad visą laiką eini skersuodamas-halsuodamas, nes stumia nuo kelio. Pamėgini apsisukti, pažiūrėti ar kas neatvažiuoja, tai kai gauni smūgį į kuprinę tarsi burę, tai vos išstovi ant kojų. Keikiu visas gamtos jėgas, bet kas joms. Skaičiuoju, kad gal tas kalnelis užstos vėją, o gal šitas... Nei vienas - vėjas laksto visomis kryptimis ir gadina gyvenimą. Nuo kreivo ėjimo vėl pradeda trinti koją - neįtikėtinoje vietoje (užlauštas bato aulas). Ir taip kasiesi, kasiesi, keikiesi, spjaudaisi... Pro šalį pravažiuoja keletas mašinų, niekas nestoja...
Siaubas, ir tai buvo prieš dešimt metų...
Bet tada aš prisimenu Kamčiatką, ten tai buvo vėjas...
Įeiname į didelį ir ilgą slėnį (Gorelyj kalderą?), pro lavos kalvas, sniegus, purvus. Tačiau tame dideliame slėnyje yra visos sąlygos įsibėgėti vėjui. Lavos kalvoms pasibaigus išeiname į visiškas plynes. Gabalas tos plynės užlietas - kokį kilometrą brendame, batams į pliurzę smingant iki kauliukų, po to jau sausa, bet įsisiautėja tikra smėlio audra. Į nugarą (uff, bent ne į veidą) didžiuliu greičiu ir jėga lekia smulkus smėliukas, nebesimato net vaizdų. Citata iš dienoraščio: “ėjimus galima skirstyti į sunkius ir lengvus, malonius ir bjaurius. Šis ėjimas - lengvas, bet šlykščiausias iš visų per šitą kelionę, o tai jau blogiau už sunkų”. Nebeapsikentęs nulekiu pirmyn ir iš slėniu pabėgu kartu su pirmaisiais - DeGama ir Longu. Tačiau atgaiva dar nelaukia - vėjas nesutikęs čia jokių kliūčių siautėja toliau. Einame link Mutnovskio plento, kapoji aukštyn, o tave visą laiką stumia į šoną. Užuoglaudoje sustojame pietums. Tolesnis planas - eiti tolyn keliu ir tranzuoti, nors judėjimo daug nėra… Jeigu nepagausim - keliu reiks eiti apie 13 km tiesiaja iki nakvynės vietos (o kelias tai aukštyn-žemyn, į kairę-dešinę, nė velnio ne tiesioji), kur ryt turi atvažiuoti Saša. Išeiname toliau 17:00. Įspūdžiai nenusakomi - vėjas toks, kad visą laiką eini skersuodamas-halsuodamas, nes stumia nuo kelio. Pamėgini apsisukti, pažiūrėti ar kas neatvažiuoja, tai kai gauni smūgį į kuprinę tarsi burę, tai vos išstovi ant kojų. Keikiu visas gamtos jėgas, bet kas joms. Skaičiuoju, kad gal tas kalnelis užstos vėją, o gal šitas... Nei vienas - vėjas laksto visomis kryptimis ir gadina gyvenimą. Nuo kreivo ėjimo vėl pradeda trinti koją - neįtikėtinoje vietoje (užlauštas bato aulas). Ir taip kasiesi, kasiesi, keikiesi, spjaudaisi... Pro šalį pravažiuoja keletas mašinų, niekas nestoja...
Siaubas, ir tai buvo prieš dešimt metų...