Kalvotoji Bohemija (1)
Planavome startuoti labai anksti ir pirmą nakvynės vietą Lenkijoje pasiekti kuo anksčiau - kad vaikai iš karto nepervargtų. Tačiau iš vakaro Ramunė krovėsi iki 1:30 (žinoma, padėjau kuo galėjau, bet gi ji laiko tris namų kampus, o aš - tik vieną. Užtat svarbų! Be to, man gi teks visą dieną vairuoti... J). Po pusiaumigos nakties kėlėmės 6:15 ir išvažiavome 8:45. Patikėkite, kai krovimasis vyksta su dviem vaikais - tai visai neblogas rezultatas. Starto su draugais nederinome, kad nebūtume vieni kitiems našta ir papildomų nervų šaltiniai. LT kirtome be nuotykių, pro Aukštadvarį. Alytuje iš pingwinas pasiėmėme GPSą, visai toks nieko daiktelis, magaryčių dar pridėjo automobilio įtampos konverterį į 220 V (taip ir neišbandžiau). Kaip Šengeno šalies piliečiai išriedėjome iš Lietuvos netikrinti ir nulingavome Lenkijos keliais.
Su Danieliais sutarėme, kad susitinkame Varšuvoje, mat Viliukui buvo važiuoti labai sunku - vėmė nabagas, užsupa vaiką. Susitikimo taškas, nuo kurio keliausime kartu, buvo IKEA parduotuvė prieš Varšuvą. Mes atvažiavome pirmi, ir, žinoma, nesusilaikėme nuo greitos prekių apžiūros. Mat IKEA - tai tokia lietuvių svajonė, kurios bjaurybės anei Lietuvoje, nei Baltijos regione nestato. Neskaniai (stebėtinai neskaniai...) papietavome tos pačios IKEA valgykloje, tada susiplanavome, kad važiuosime iki Suleijowsko ežero, prie kurio esantys kempingai yra įprastinė kelionių per Lenkiją tarpinio sustojimo vieta.
Mūsų (t.y. - pingvino) navigatorius elgėsi kultūringiau, todėl po poros anųjų navigatoriaus klaidų, pavedėme kelią rodyti Rasai ir ji visai teisingai rodė. Atsiradus prie ežero Danieliai nuvedė į jų žinomą kempingą „Ilki“. Ten mums pasiūlė nelabai kokį gyvenimą variantą, tad užnorėjome patekti į žymų kempingą „Borki“, kuriame galima išsinuomoti nedidelius namelius (buvome ten prieš penketą metų), bet „Borki“ vietos nebebuvo. Grįžome į „Ilki“, kur ir apsistojome (135 zl nuo šeimos už nakvynę). Kempingas nedidelis, „šeimyninis“, iki ežero apie pusę km per pušyną, išeina į tą patį paplūdimį kaip ir Borki. Ežeras seklus, todėl vanduo tikrai šiltas, tad dar ir išsimaudėm, pavaikėme gulbes, paklausėme, kaip kažkas kažką švenčia... Viskas kaip ir visur.
Paprasta "Ilki" buitis
Sulejowsko ežero vaikai
Ir paukščiai
Nuvažiuota apie 630 km. Kelias Augustavas - Baltstogė (Bialystok) labai geras, kelio remonto iš viso buvo gal pora ruožų. Pagaliau lenkai apsitvarkė ir kelius į mūsų pusę, o juk berods prieš ketvertą metų pamenu, kaip Europarlamente vienas iš LT parlamentarų po diskusijos su lenkų kolegomis pro dantis išrėžė „jie bl... galėtų - tai į mūsų pusę kelius išartų“. Labai nustebau „Ilki“ atradęs bevielį internetą, bet su džiaugsmu juo pasinaudojau.
07 05
Iš visai jaukiais patapusių „Ilki“ startavome vėlai, tingiai. Išsimaudę, papusryčiavę, nors saulė ir pasislėpė. Ilgai ginčijomės su GPSais dėl kelio link Čekijos gerumo (parinko kažkodėl 100 km ilgesnį kaip geresnį, o mes privertėme sukti per Wroclawą). Ką gi, pasigailėjome, oi kaip pasigailėjome! Pasirodo - ištisinis miestelių kelias. O lenkai įdomiai įsisavino ES fondus - visur pristatė fotoradarų. Beveik be proto. Ir ne bet kokių, o netgi su saulės elementais. Taip ir vilkomės tais miesteliais radarų stebimi iki Wroclawo. Senąjį Breslau arba Wroclawą pamatėme tik pro automobilio langus (kada nors reikės pasidaryti normalų pasižvalgymą po Lenkijos miestus), o už Wroclawo ir vėl tęsėsi mažo greičio zona. Peralkę sustojome pavalgyti iš pažiūros gražiai atrodančioje užeigėlėje. Užeigėlė atrodė gražiai, bet publika ten rinkosi poklaikė, palikdama pėdsakus ne tik išvietėse, bet net ir prie įėjimo. Tačiau! Tačiau meniu aptikome maisto, kvepiančio Zakopane - cielų upėtakių. Ir paruošė jį taip skaniai, kad galima buvo pirštus laižyti. Nors ruošė ilgai, oi ilgai.
Suvalgius upėtakį, artėjant sienai
Taigi, dėl lėtų kelių, skanių pietų ir visokių kitokių trikdžių Čekiją pasiekėme tik apie 19 val. vakaro. Sieną kirtome jau priekalnėse, vietos labai gražios, kaip ir turistų apgulti pasienio miestukai. Atėjo metas ieškotis, kurgi apsistoti.
Buvome optimistai: krizė, sekmadienio vakaras, vietos turbūt rasime bet kur, čekų turizmo industrija tik ir laukia čia plūstančių turistų. Norėtum... Pradėjome paieškas: pirmas pensionas tarp Železnyj Brod ir Mala Skala. Pilnas. Antras pensionas prie Mala Skala. Pilnas. Pensionas Mala Skala. Pilnas. Šiaip ne taip, pakilę į kažkokį Frydšteiną randame ne patį jaukiausią viešbutį „Sporhotel“, kur mus priimtų už 2000 Kr, su pusryčiais (dalinkite iš 7). Kalbamės keistu lenkų-rusų-čekų kalbų mišiniu, ne visada sekasi suprasti, kas ko nori, kiek žmonių ir taip toliau. „Sporthotelio“ siūlymas visgi nelabai tenkina. Pasiryžtame dar paieškoti - deja, visur, kur norime įsiprašyti, visur užimta. Saulė slepiasi už kalnų, pilių siluetai susilieja su vakaro tamsa, vaikų niurzgesiai virsta zyzimais, pykčiais, ašaromis, GPSas perjungiamas į nakties spalvas, o mes vis dar be vietos. Galiausiai grįžtame į „Sporthotel“. Kadangi kambariai savotiški: vienas „liuksas“, tvarkingas, bet su vaikais nelabai patogus, o kitas - pritaikytas šešiems žmonėms, toks grynai sportiškas. Traukiame šiaudelį, kuris kuriems tenka. Ištraukiu 6iavietį, dar pasirodo su langu į kelią.
Sporthotel sienų apdaila - OSB plokštės. Praktiška ir patogu.
Bet nelabai jau ir svarbu - bokalas alaus, miegas. Beje, net dviejose degalinėse nepasisekė gauti lipdukų, kuriais sumokama už kelius. Kol nežinojome, kad tie lipdukai skirti tik autostradoms, ėmė panika ir nervas. Taigi, nuvažiavę 1049 km pasiekėme vietą, kur mėginsime įsikurti. Ne, ne „Sporthotel“.
Su Danieliais sutarėme, kad susitinkame Varšuvoje, mat Viliukui buvo važiuoti labai sunku - vėmė nabagas, užsupa vaiką. Susitikimo taškas, nuo kurio keliausime kartu, buvo IKEA parduotuvė prieš Varšuvą. Mes atvažiavome pirmi, ir, žinoma, nesusilaikėme nuo greitos prekių apžiūros. Mat IKEA - tai tokia lietuvių svajonė, kurios bjaurybės anei Lietuvoje, nei Baltijos regione nestato. Neskaniai (stebėtinai neskaniai...) papietavome tos pačios IKEA valgykloje, tada susiplanavome, kad važiuosime iki Suleijowsko ežero, prie kurio esantys kempingai yra įprastinė kelionių per Lenkiją tarpinio sustojimo vieta.
Mūsų (t.y. - pingvino) navigatorius elgėsi kultūringiau, todėl po poros anųjų navigatoriaus klaidų, pavedėme kelią rodyti Rasai ir ji visai teisingai rodė. Atsiradus prie ežero Danieliai nuvedė į jų žinomą kempingą „Ilki“. Ten mums pasiūlė nelabai kokį gyvenimą variantą, tad užnorėjome patekti į žymų kempingą „Borki“, kuriame galima išsinuomoti nedidelius namelius (buvome ten prieš penketą metų), bet „Borki“ vietos nebebuvo. Grįžome į „Ilki“, kur ir apsistojome (135 zl nuo šeimos už nakvynę). Kempingas nedidelis, „šeimyninis“, iki ežero apie pusę km per pušyną, išeina į tą patį paplūdimį kaip ir Borki. Ežeras seklus, todėl vanduo tikrai šiltas, tad dar ir išsimaudėm, pavaikėme gulbes, paklausėme, kaip kažkas kažką švenčia... Viskas kaip ir visur.
Paprasta "Ilki" buitis
Sulejowsko ežero vaikai
Ir paukščiai
Nuvažiuota apie 630 km. Kelias Augustavas - Baltstogė (Bialystok) labai geras, kelio remonto iš viso buvo gal pora ruožų. Pagaliau lenkai apsitvarkė ir kelius į mūsų pusę, o juk berods prieš ketvertą metų pamenu, kaip Europarlamente vienas iš LT parlamentarų po diskusijos su lenkų kolegomis pro dantis išrėžė „jie bl... galėtų - tai į mūsų pusę kelius išartų“. Labai nustebau „Ilki“ atradęs bevielį internetą, bet su džiaugsmu juo pasinaudojau.
07 05
Iš visai jaukiais patapusių „Ilki“ startavome vėlai, tingiai. Išsimaudę, papusryčiavę, nors saulė ir pasislėpė. Ilgai ginčijomės su GPSais dėl kelio link Čekijos gerumo (parinko kažkodėl 100 km ilgesnį kaip geresnį, o mes privertėme sukti per Wroclawą). Ką gi, pasigailėjome, oi kaip pasigailėjome! Pasirodo - ištisinis miestelių kelias. O lenkai įdomiai įsisavino ES fondus - visur pristatė fotoradarų. Beveik be proto. Ir ne bet kokių, o netgi su saulės elementais. Taip ir vilkomės tais miesteliais radarų stebimi iki Wroclawo. Senąjį Breslau arba Wroclawą pamatėme tik pro automobilio langus (kada nors reikės pasidaryti normalų pasižvalgymą po Lenkijos miestus), o už Wroclawo ir vėl tęsėsi mažo greičio zona. Peralkę sustojome pavalgyti iš pažiūros gražiai atrodančioje užeigėlėje. Užeigėlė atrodė gražiai, bet publika ten rinkosi poklaikė, palikdama pėdsakus ne tik išvietėse, bet net ir prie įėjimo. Tačiau! Tačiau meniu aptikome maisto, kvepiančio Zakopane - cielų upėtakių. Ir paruošė jį taip skaniai, kad galima buvo pirštus laižyti. Nors ruošė ilgai, oi ilgai.
Suvalgius upėtakį, artėjant sienai
Taigi, dėl lėtų kelių, skanių pietų ir visokių kitokių trikdžių Čekiją pasiekėme tik apie 19 val. vakaro. Sieną kirtome jau priekalnėse, vietos labai gražios, kaip ir turistų apgulti pasienio miestukai. Atėjo metas ieškotis, kurgi apsistoti.
Buvome optimistai: krizė, sekmadienio vakaras, vietos turbūt rasime bet kur, čekų turizmo industrija tik ir laukia čia plūstančių turistų. Norėtum... Pradėjome paieškas: pirmas pensionas tarp Železnyj Brod ir Mala Skala. Pilnas. Antras pensionas prie Mala Skala. Pilnas. Pensionas Mala Skala. Pilnas. Šiaip ne taip, pakilę į kažkokį Frydšteiną randame ne patį jaukiausią viešbutį „Sporhotel“, kur mus priimtų už 2000 Kr, su pusryčiais (dalinkite iš 7). Kalbamės keistu lenkų-rusų-čekų kalbų mišiniu, ne visada sekasi suprasti, kas ko nori, kiek žmonių ir taip toliau. „Sporthotelio“ siūlymas visgi nelabai tenkina. Pasiryžtame dar paieškoti - deja, visur, kur norime įsiprašyti, visur užimta. Saulė slepiasi už kalnų, pilių siluetai susilieja su vakaro tamsa, vaikų niurzgesiai virsta zyzimais, pykčiais, ašaromis, GPSas perjungiamas į nakties spalvas, o mes vis dar be vietos. Galiausiai grįžtame į „Sporthotel“. Kadangi kambariai savotiški: vienas „liuksas“, tvarkingas, bet su vaikais nelabai patogus, o kitas - pritaikytas šešiems žmonėms, toks grynai sportiškas. Traukiame šiaudelį, kuris kuriems tenka. Ištraukiu 6iavietį, dar pasirodo su langu į kelią.
Sporthotel sienų apdaila - OSB plokštės. Praktiška ir patogu.
Bet nelabai jau ir svarbu - bokalas alaus, miegas. Beje, net dviejose degalinėse nepasisekė gauti lipdukų, kuriais sumokama už kelius. Kol nežinojome, kad tie lipdukai skirti tik autostradoms, ėmė panika ir nervas. Taigi, nuvažiavę 1049 km pasiekėme vietą, kur mėginsime įsikurti. Ne, ne „Sporthotel“.