Iš G.Gaivenytės interviu su L.Tapinu apie jo knygą ir V.Žalakevičių
Kelios įdomios citatos iš http://www.lrytas.lt/-12386449271238021864-rašytojas-l-tapinas-sovietmečiu-buvai-priverstas-užsidėti-kaukę.htm
"Bandymas pasipriešinti dažnai būdavo palaužiamas. Savo akimis mačiau filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, kuriame partizanų būrį sunaikina NKVD būrys, o ne stribai ar jiems prijaučiantys kaimo žmonėms.
Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Kino studijos meno taryboje V.Žalakevičius rėkė, daužė ranka į stalą, sakė, kad išvis nieko nedarys, jei scenarijus bus pakeistas. Tačiau vėliau jis vis dėlto padarė taip, kaip reikalavo cenzoriai."
"Apie 1994-uosius metus, kai dirbau LRT generaliniu direktoriumi, mane pakvietė tuometis prezidentas A.Brazauskas. Pakalbėjom apie televiziją, perėjom prie gyvenimo. A.Brazauskas ėmė kalbėti, kad lietuviai mikliai keičia savo kailiukus ir tai iliustruodamas iš savo seifo ištraukė storą pluoštą raštų. Iš šimto puslapių tespėjau perskaityti tris ar keturis.
Tai buvo šlykštūs garsių mūsų rašytojų, režisierių ir kitų meno žmonių skundai kompartijos Centro komitetui - jie skundė, kad jų kolega parašė antisovietinę pjesę, kad kitas menininkas turi draugę užsienyje ir greičiausiai negrįš po kelionės. Bjaurūs rašiniai, kuriuose ištampyti asmeninio gyvenimo faktai, kad parodytų koks kitas lietuvis yra amoralus tipas.
Taip rašė ne šiaip kokie studenčiokai, o žinomi meno žmonės, dabar visuomenėje prisistatantys didžiuliais Lietuvos patriotais. Prašiau A.Brazausko tuos popierius bent dienai paskolinti, tačiau jis griežtai atsisakė, pareiškęs, kad kol jis gyvas, tie popiergaliai gulės jo seife o po mirties nukeliaus į krosnį. Jei ta informacija būtų buvusi paviešinta, tai būtų buvusi bomba. Nežinia, ką kalbėtų tie, kurie piktinasi visais, kurie gyveno ir dirbo okupacijos metais."
Klausimas: jeigu jums į rankas patektų tokie popieriai - ar viešintumėte?
"Bandymas pasipriešinti dažnai būdavo palaužiamas. Savo akimis mačiau filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, kuriame partizanų būrį sunaikina NKVD būrys, o ne stribai ar jiems prijaučiantys kaimo žmonėms.
Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Kino studijos meno taryboje V.Žalakevičius rėkė, daužė ranka į stalą, sakė, kad išvis nieko nedarys, jei scenarijus bus pakeistas. Tačiau vėliau jis vis dėlto padarė taip, kaip reikalavo cenzoriai."
"Apie 1994-uosius metus, kai dirbau LRT generaliniu direktoriumi, mane pakvietė tuometis prezidentas A.Brazauskas. Pakalbėjom apie televiziją, perėjom prie gyvenimo. A.Brazauskas ėmė kalbėti, kad lietuviai mikliai keičia savo kailiukus ir tai iliustruodamas iš savo seifo ištraukė storą pluoštą raštų. Iš šimto puslapių tespėjau perskaityti tris ar keturis.
Tai buvo šlykštūs garsių mūsų rašytojų, režisierių ir kitų meno žmonių skundai kompartijos Centro komitetui - jie skundė, kad jų kolega parašė antisovietinę pjesę, kad kitas menininkas turi draugę užsienyje ir greičiausiai negrįš po kelionės. Bjaurūs rašiniai, kuriuose ištampyti asmeninio gyvenimo faktai, kad parodytų koks kitas lietuvis yra amoralus tipas.
Taip rašė ne šiaip kokie studenčiokai, o žinomi meno žmonės, dabar visuomenėje prisistatantys didžiuliais Lietuvos patriotais. Prašiau A.Brazausko tuos popierius bent dienai paskolinti, tačiau jis griežtai atsisakė, pareiškęs, kad kol jis gyvas, tie popiergaliai gulės jo seife o po mirties nukeliaus į krosnį. Jei ta informacija būtų buvusi paviešinta, tai būtų buvusi bomba. Nežinia, ką kalbėtų tie, kurie piktinasi visais, kurie gyveno ir dirbo okupacijos metais."
Klausimas: jeigu jums į rankas patektų tokie popieriai - ar viešintumėte?