taigi
anaiptol klausė ir paklausė. Atsakau:
Din dan! Din dan! Din dan! - ataidėjo iš viršaus. Kažkas nubėgo, garsiai šlepsėdamas. Kažkas šaukė. Kažkas griuvo, dundėjo. Kažkas ten dėjosi. Ne, ne kažkas - kautynės! O juodu tūnojo saugioje tamsoje, tik vos vos švytėjo Šiušos skiauterė. Ir kaukui visiškai nebesinorėjo lįsti lauk, paskui žmones. Gugis pažvelgė į vos matomą Rumbaudo statulą - mat deglas, buvęs kunigo rankoje, vos bežioravo. „Ei, Šiuša… Kiek jis ten bus suakmenėjęs?“ - pasidomėjo. „Nežinau. Mama sako, kad kol dar neužaugau, ilgam sunegyvinti padarų negaliu. O ir jis tavo draugas?“ „Cha, - nusijuokė Gugis, - mano draugo tėtis. Che, turės dabar Jaunius akmeninį tėvą - tokie turbūt nesibara, rykščių įkrėsti negali. Gal ir gerai?“ „Jis pats lindo, - priminė Šiuša. - Kaip matai, kitus tik gąsdinau…“ „Nieko ir nesakau. Tu manęs klausei - kodėl gi man žmonės rūpi? Žinai, jeigu nemeluojant - tai tik su jais galiu sugrįžti namo. Aš iš toli. Iš labai labai toli. Et, greičiau ten, kur šniokščia tamsios eglės, barstydamos kankorėžius, kur nuo šakos ant šakos liuoksi voverės! Kur kailinius šukuojasi paslaptingos lūšys, kur saulėkaitoje mirguliuoja Kaukaupio srovė! Ir kur senas burbena Munamukis šoka kartu su laumėmis!“ „Koks Munamukis?“ „Ai… Toks maumas bambeklis. Zyzla, bet geros širdies…“ „O tai ko tu čia trenkeisi? Kodėl namie nelikai?“ - stebėjosi Šiuša. „Na, kiti mano gentainiai niekada nematė ir nepamatys tiek, kiek aš regėjau. Įsivaizduok - jeigu visas pasaulis - didelis didelis ežys, tai jie yra matę vieną spyglį. O aš - turbūt jau visą kuokštą. Kai kurie iš tų spyglių labai, labai badosi - bet vis tiek juk įdomu! Štai ir tu - na, ar galėčiau tave sutikti savo miškuose? Žinoma, kad ne! O aš džiaugiuosi tave sutikęs…“ „Na, na… - pasikuklino pabaisiukė. - Radai čia kuo džiaugtis…“ „O aš visais gyvais padarais džiaugiuosi! Žiūrėk - šeškas, tarkim, labai smirda. Bet koks jo gražus kailis, kokios blizgios akys! Tu visus gąsdini, atrodai pikta, kandi, bet iš tiesų esi labai įdomus padaras - kas gi dar moka kalbėti mintimis? Apie tokius man nebuvo tekę net girdėti!“ „Baik čia gerintis, - atžariai, bet su sunkiai slepiamu pasitenkinimu subarė Šiuša, - nes suėsiu!“ - Cha cha! - balsu nusikvatojo Gugis. - Gal tau paausį pakasyti?! - Šššššššššš!
P.S. klaustux, hi five ;)
P.P.S. Kodėl būtent šita vieta - nežinau, taip pasirinko autorės.
Din dan! Din dan! Din dan! - ataidėjo iš viršaus. Kažkas nubėgo, garsiai šlepsėdamas. Kažkas šaukė. Kažkas griuvo, dundėjo. Kažkas ten dėjosi. Ne, ne kažkas - kautynės! O juodu tūnojo saugioje tamsoje, tik vos vos švytėjo Šiušos skiauterė. Ir kaukui visiškai nebesinorėjo lįsti lauk, paskui žmones. Gugis pažvelgė į vos matomą Rumbaudo statulą - mat deglas, buvęs kunigo rankoje, vos bežioravo. „Ei, Šiuša… Kiek jis ten bus suakmenėjęs?“ - pasidomėjo. „Nežinau. Mama sako, kad kol dar neužaugau, ilgam sunegyvinti padarų negaliu. O ir jis tavo draugas?“ „Cha, - nusijuokė Gugis, - mano draugo tėtis. Che, turės dabar Jaunius akmeninį tėvą - tokie turbūt nesibara, rykščių įkrėsti negali. Gal ir gerai?“ „Jis pats lindo, - priminė Šiuša. - Kaip matai, kitus tik gąsdinau…“ „Nieko ir nesakau. Tu manęs klausei - kodėl gi man žmonės rūpi? Žinai, jeigu nemeluojant - tai tik su jais galiu sugrįžti namo. Aš iš toli. Iš labai labai toli. Et, greičiau ten, kur šniokščia tamsios eglės, barstydamos kankorėžius, kur nuo šakos ant šakos liuoksi voverės! Kur kailinius šukuojasi paslaptingos lūšys, kur saulėkaitoje mirguliuoja Kaukaupio srovė! Ir kur senas burbena Munamukis šoka kartu su laumėmis!“ „Koks Munamukis?“ „Ai… Toks maumas bambeklis. Zyzla, bet geros širdies…“ „O tai ko tu čia trenkeisi? Kodėl namie nelikai?“ - stebėjosi Šiuša. „Na, kiti mano gentainiai niekada nematė ir nepamatys tiek, kiek aš regėjau. Įsivaizduok - jeigu visas pasaulis - didelis didelis ežys, tai jie yra matę vieną spyglį. O aš - turbūt jau visą kuokštą. Kai kurie iš tų spyglių labai, labai badosi - bet vis tiek juk įdomu! Štai ir tu - na, ar galėčiau tave sutikti savo miškuose? Žinoma, kad ne! O aš džiaugiuosi tave sutikęs…“ „Na, na… - pasikuklino pabaisiukė. - Radai čia kuo džiaugtis…“ „O aš visais gyvais padarais džiaugiuosi! Žiūrėk - šeškas, tarkim, labai smirda. Bet koks jo gražus kailis, kokios blizgios akys! Tu visus gąsdini, atrodai pikta, kandi, bet iš tiesų esi labai įdomus padaras - kas gi dar moka kalbėti mintimis? Apie tokius man nebuvo tekę net girdėti!“ „Baik čia gerintis, - atžariai, bet su sunkiai slepiamu pasitenkinimu subarė Šiuša, - nes suėsiu!“ - Cha cha! - balsu nusikvatojo Gugis. - Gal tau paausį pakasyti?! - Šššššššššš!
P.S. klaustux, hi five ;)
P.P.S. Kodėl būtent šita vieta - nežinau, taip pasirinko autorės.