Gaspadinė - geras daiktas, bet piršlybos tos prakeiktos
Atėjo laikas romantikai. Taip, romantikai, nes šiandien toji diena, kai aš po ilgos ir gražios jaunystės, nuo kurios net pražilo gaurai, amžiams sujungiau savo likimą su žaliaake laume, užkerėjusia vargšą laimingą maumą. Tačiau pasakoti noriu ne apie tą esminę dieną (bet gal ir apie ją kada nors papasakosiu), o, įkvėptas užvakarykščio mayushka'os pasakojimo, apie tai, kaip aš pasisiūliau tapti vieninteliu teisėtu ir t.t. iki grabo lentos.
Juk žinote - "Lietuvoj tokia jau tvarka, jeigu nori vesti mergą reiks pirmiau palošti kvailį, nuvažiuot, šaipytis meiliai, meilius išmislus kalbėti, glamonėti mamą tėtį, kol išdrįs jie pažadėti kraičio vieną pupų rėtį" (K. Binkis). Todėl nusprendžiau - nėra čia ko skatinti tų patriarchalinių tradicijų, dėl kurių iki šiol į dukras žiūrima kaip į turtą, pirštis reikia ne bet kur, o kokioje nors romantiškoje vietoje. Ar gali būti romantiškesnė vieta už... Graikiją? Kaip tik ten buvom susiruošę važiuoti, tad aš, kaip pridera rimtai galvojančiam vyriškiui, pradėjau ruoštis įvykiui. Tuomet dar nežinojau, kad sužadėtuvių žiedas būtinai turi būti su deimantu, pagaliau, deimantams ir pinigų nelabai turėjau, plius mano laumė deimantų nemėgo, todėl žiedelį išrinkau santūrų, subtilų, bet, iki šiol manau, gražų ir tinkamą tokiai progai. Iškeliaudamas įdėjau jį į pačią saugiausią kuprinaitės, kurią visada turėjau su savimi, vietą. Momentą pasisiūlymui norėjau pasirinkti spontaniškai, kai ne tik aš, bet ir visa aplinkui norės tokiam mano žingsniui pritarti.
Keliavome mes tikrai romantiškai - lėktuvu iki Kretos, o iš ten laivu į Hydrą - nuostabią salelę Egėjo jūroje, kurioje net nėra automobilių! Renginys toje salelėje taip pat buvo neeilinis - pasaulinis romantiško dainiaus L. Coheno gerbėjų susitikimas. Ak, ar gali būti geresnė proga?! Nuotykių buvo visokių - ir graikiška netvarka, varanti į paniką, ir lietuvių turistų vadovų žioplumas, bet viskas rodėsi gerai - Hydra artėjo, kilo iš vandens tarsi mažas pasaulėlis, kupinas viduržemio jūros magijos, laisvės ir laimės*. Kadangi viešbutukas buvo užsakytas internetu, leidomės jo ieškoti. Radome. Nuėjome į savo kambarėlį, kuris, pasirodo, buvo jaukiame pusrūsyje, ėmėme krautis daiktus. Staiga - trūksta vienos kuprinukės. Man net silpna pasidarė. Taip, jūs teisingai supratote, tos kuprinukės, kurioje buvo įsidėtas žiedas! Ir palikau ją, be jokios abejonės, uoste, kur buvome trumpam stabtelėję pabendrauti su žemėlapiais. O čia juk pietūs! Čia gali apvogti ant kiekvieno kampo! Nors rėk! Padus į kojas ir lėkte atgal į uostą. Hydra nedidelė, visos gatvės nuo uosto ten kyla tik auštyn. Pasislydinėdamas per akmenis, pro asiliukus, nešančius "Coca Cola" pardavimo automatus, pro turistus ir jų linguojančius fotoaparatus, išpuolu į uostą. Siuoliukas, kur suoliukas?! Kur?! Štai! Mintyse jau esu nusiteikęs, kad kuprinė Graikijoje ant suoliuko viešoje vietoje tikrai neišbus 20 minučių niekieno nepaliesta, bet gal gi?!
Suoliuko kampe, prisiglaudus prie lentučių, guli paprasta, juoda kuprinaitė. NEPAIMTA! Turinys... Irgi išlikęs! Nuo krūtinės nukrenta ne akmuo, o visa akmenų griūtis. Švytintis, tarsi tas deimantas, kurio, kaip sakiau, nebuvo, ramus grįžtu atgalios. O bebėgant link uosto ko tik nebuvo prisigalvota - įskaitant ir "likimo ženklus"...
Atėjo pavakarys. Pagal renginio programą buvo numatyta vakarienė restorane, su vaizdu į saulėlydį, graikų liaudies šokiais, vynu... O paskui už restorano aptikome takelį žemyn, prie jūros. O jūroje - dar akmenys, kuriais galima nušuoliuoti dar toliau. Strykt-pastrykt, kaip kokie jūros akmenų šokliai, atsidūrėme tarp bangelių ir saulėlydžio. Štai tuomet ir supratau - ir laikas, ir vieta!
Pasisiūliau į tuos vienintelius, ketinimų rimtumą patvirtindamas žiedeliu. Jis, ačiū Dievui, tiko. (O gal buvo per mažas? O netaisėme jo sugrįžę? Nieko nepamenu) Ji suprato, kodėl gi aš taip supanikavau dėl tos juodos kuprinėlės, kurioje beveik nieko vertingo nebuvo. Buvo juokinga ir šiek tiek graudu.
O toliau... Toliau prasidėjo ilgas, laimingas gvyenimas :)
* Hydra - unikali vieta dar dėl vienos priežasties: šioje saloje vienintelis motorizuotas transportas iki šiol - tai kelios šiukšliavežės, rytais šliaužiančios tarp pakrančių kaimelių, o į salos gilumą (tiksliau - aukštumą) bet kokį krovinį reikia gabenti asiliukais, mulais arba arkliais. Kitokio transporto tiesiog nėra. Salos istorijos landšaftas irgi neįprastinis - tai viena iš nedaugelio salų, kuri sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę netgi turkų valdymo metais, nuo pat istorijos pradžios iki šiol išlikusi klestinčiu įvairios komercijos kampeliu, savotiška Egėjo jūros Šveicarija. Siauros akmeninės gatvelės, svyrančios sodų žiedais, tik ką baltintos sienos ir kadaise apleisti kiemai, begalė tavernų, asiliukų kanopų kaukšėjimas, tingūs, išpuoselėti ir sulaukėję katinai, pušų giraitės, vienuolynai - čia sutelpa labai daug, o daugiausia - svaiginančio jaukumo, saugumo ir nepaaiškinamos ramybės aplink tvyrančiame triukšme.
Juk žinote - "Lietuvoj tokia jau tvarka, jeigu nori vesti mergą reiks pirmiau palošti kvailį, nuvažiuot, šaipytis meiliai, meilius išmislus kalbėti, glamonėti mamą tėtį, kol išdrįs jie pažadėti kraičio vieną pupų rėtį" (K. Binkis). Todėl nusprendžiau - nėra čia ko skatinti tų patriarchalinių tradicijų, dėl kurių iki šiol į dukras žiūrima kaip į turtą, pirštis reikia ne bet kur, o kokioje nors romantiškoje vietoje. Ar gali būti romantiškesnė vieta už... Graikiją? Kaip tik ten buvom susiruošę važiuoti, tad aš, kaip pridera rimtai galvojančiam vyriškiui, pradėjau ruoštis įvykiui. Tuomet dar nežinojau, kad sužadėtuvių žiedas būtinai turi būti su deimantu, pagaliau, deimantams ir pinigų nelabai turėjau, plius mano laumė deimantų nemėgo, todėl žiedelį išrinkau santūrų, subtilų, bet, iki šiol manau, gražų ir tinkamą tokiai progai. Iškeliaudamas įdėjau jį į pačią saugiausią kuprinaitės, kurią visada turėjau su savimi, vietą. Momentą pasisiūlymui norėjau pasirinkti spontaniškai, kai ne tik aš, bet ir visa aplinkui norės tokiam mano žingsniui pritarti.
Keliavome mes tikrai romantiškai - lėktuvu iki Kretos, o iš ten laivu į Hydrą - nuostabią salelę Egėjo jūroje, kurioje net nėra automobilių! Renginys toje salelėje taip pat buvo neeilinis - pasaulinis romantiško dainiaus L. Coheno gerbėjų susitikimas. Ak, ar gali būti geresnė proga?! Nuotykių buvo visokių - ir graikiška netvarka, varanti į paniką, ir lietuvių turistų vadovų žioplumas, bet viskas rodėsi gerai - Hydra artėjo, kilo iš vandens tarsi mažas pasaulėlis, kupinas viduržemio jūros magijos, laisvės ir laimės*. Kadangi viešbutukas buvo užsakytas internetu, leidomės jo ieškoti. Radome. Nuėjome į savo kambarėlį, kuris, pasirodo, buvo jaukiame pusrūsyje, ėmėme krautis daiktus. Staiga - trūksta vienos kuprinukės. Man net silpna pasidarė. Taip, jūs teisingai supratote, tos kuprinukės, kurioje buvo įsidėtas žiedas! Ir palikau ją, be jokios abejonės, uoste, kur buvome trumpam stabtelėję pabendrauti su žemėlapiais. O čia juk pietūs! Čia gali apvogti ant kiekvieno kampo! Nors rėk! Padus į kojas ir lėkte atgal į uostą. Hydra nedidelė, visos gatvės nuo uosto ten kyla tik auštyn. Pasislydinėdamas per akmenis, pro asiliukus, nešančius "Coca Cola" pardavimo automatus, pro turistus ir jų linguojančius fotoaparatus, išpuolu į uostą. Siuoliukas, kur suoliukas?! Kur?! Štai! Mintyse jau esu nusiteikęs, kad kuprinė Graikijoje ant suoliuko viešoje vietoje tikrai neišbus 20 minučių niekieno nepaliesta, bet gal gi?!
Suoliuko kampe, prisiglaudus prie lentučių, guli paprasta, juoda kuprinaitė. NEPAIMTA! Turinys... Irgi išlikęs! Nuo krūtinės nukrenta ne akmuo, o visa akmenų griūtis. Švytintis, tarsi tas deimantas, kurio, kaip sakiau, nebuvo, ramus grįžtu atgalios. O bebėgant link uosto ko tik nebuvo prisigalvota - įskaitant ir "likimo ženklus"...
Atėjo pavakarys. Pagal renginio programą buvo numatyta vakarienė restorane, su vaizdu į saulėlydį, graikų liaudies šokiais, vynu... O paskui už restorano aptikome takelį žemyn, prie jūros. O jūroje - dar akmenys, kuriais galima nušuoliuoti dar toliau. Strykt-pastrykt, kaip kokie jūros akmenų šokliai, atsidūrėme tarp bangelių ir saulėlydžio. Štai tuomet ir supratau - ir laikas, ir vieta!
Pasisiūliau į tuos vienintelius, ketinimų rimtumą patvirtindamas žiedeliu. Jis, ačiū Dievui, tiko. (O gal buvo per mažas? O netaisėme jo sugrįžę? Nieko nepamenu) Ji suprato, kodėl gi aš taip supanikavau dėl tos juodos kuprinėlės, kurioje beveik nieko vertingo nebuvo. Buvo juokinga ir šiek tiek graudu.
O toliau... Toliau prasidėjo ilgas, laimingas gvyenimas :)
* Hydra - unikali vieta dar dėl vienos priežasties: šioje saloje vienintelis motorizuotas transportas iki šiol - tai kelios šiukšliavežės, rytais šliaužiančios tarp pakrančių kaimelių, o į salos gilumą (tiksliau - aukštumą) bet kokį krovinį reikia gabenti asiliukais, mulais arba arkliais. Kitokio transporto tiesiog nėra. Salos istorijos landšaftas irgi neįprastinis - tai viena iš nedaugelio salų, kuri sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę netgi turkų valdymo metais, nuo pat istorijos pradžios iki šiol išlikusi klestinčiu įvairios komercijos kampeliu, savotiška Egėjo jūros Šveicarija. Siauros akmeninės gatvelės, svyrančios sodų žiedais, tik ką baltintos sienos ir kadaise apleisti kiemai, begalė tavernų, asiliukų kanopų kaukšėjimas, tingūs, išpuoselėti ir sulaukėję katinai, pušų giraitės, vienuolynai - čia sutelpa labai daug, o daugiausia - svaiginančio jaukumo, saugumo ir nepaaiškinamos ramybės aplink tvyrančiame triukšme.