Užrašai iš kambario prie upės (4)
Tuo ir pabaigsiu.
Penktadienis
Pagaliau atsikeliu šiek tiek anksčiau ir į Institutą nueinu kiek ankstėliau. Hmm... Skaitytojų kambarys ne tik tuščias, bet mano darbo vietoje netgi uždarytos tinklo ir elektros rozetės. Keistuoliai... Atsidarau, prisijungiu, pasiruošiu darbo vietą, pradedu tikrintis paštus, žiūriu, ką čia dar šiandien užsisakius - nusikopijavus. Keista, iš kažkokių neaiškių erdvių girdisi klavišų kaukšėjimas, bet kiek dairausi, tiek nieko nematau. Staiga ateina mergina ir sako: atleiskite, bet čia bus Kalėdų vakarėlis, todėl skaitytojų kambarys uždarytas, o biblioteka dirba iki 11 val. Še tau boba, devintinės... Sakau - tai kur man dėtis? Sako - galima eiti aukštyn, į kažkokį kitą kambarį. Oho, paprašau, kad parodytų. Užlipam tiksliai aukštyn virš skaityklos, o ten pasirodo yra „balkonas“, einantis aplink visą skaityklos perimetrą su darbo vietomis. Puiku! Dar pasiklausiu, ar bus galima kopijuoti ir vėl sėdu prie darbo. Susižymėjęs paskutinį intelektualinį inputą, sumaitinu kopijuokliui šiek tiek monetų ir nusikopijuoju paskutinius puslapius. Ne, svorio neturėčiau viršyti, nors tik dabar pagalvojau, kad jeigu valstybės biuždetas skylėtas, kad tik mums HeinOnline mokslinių straipsnių bazės apmokėjimą pavyktų pasidaryti. Tvarkingai išbuvęs iki kokios 15 val., nusprendžiu, kad man jau laikas. Reikia bent kartą tomis gatvelėmis ramiai ir šviesoje pareiti. Einu ir pleškinu kadrus - gražios tos gatvės, gražūs namai, nors eklektika tai visiška.
(Žiūrėti čia)
Pasidėjęs viešbuty sunkmenas sugalvoju apžiūrėti senamiestį - į pilį gal nelipsiu, bet dienos šviesoje pasitrinsiu. O senamiesti gražus, ir į pilį užlipu! Mat ji gerokai žemiau, nei aš vaizdavausi - kiekvieną rytą apsidairydavau, na, nėra tos pilies. Matyt, debesys, užstrigę ant kalnų slepia. O kad ji yra tiesiog kitur ir daug žemiau - tik šiandien pamačiau. Pilis - tai bent, dar didesnė eklektika, negu miestas! Sugriuvusios viduramžinio mūro dalys (ten bene įspūdingiausia - bokštai tarsi piešinukuose: nugriuvę pusė, matai visą pjūvį. Apsauginių griovių gylis... Ech, ką ten mūsų Trakai. Čia tai pilis! Gal net įspūdingiau už Spišsky Hrad. Kiti korpusai - barokas, gal net rokoko, kažkiek renesanso ir tokių grynai itališkų architektūros detalių. Į vidų neleidžia, bet į kiemą, terasas ir į rūsį - taip. Vyno rūsyje rodomos didžiulės, kokių 10 metrų aukščio statinės! Galima ir šiaip vyno atsigerti (tik ne iš tų statinių). Bet daug kas ir uždaryta, o kai kur telikusios korpusų sienos. Po pilį landžioju ilgai ir kruopščiai, nors jau pamažėle temsta, apeinu ir sodą (jeigu teisingai iššifravau pavadinimą), ir dar kažkokią tolimesnę terasą (kas ten? Ir kur tas filosofų takas?) Žemyn leidžiuosi karietų taku - ėhė, juo kilti būtų daug sudėtingiau nei laiptais. Ir, žinoma, na, kaip, kaip tokias tvirtoves buvo įmanoma šturmuoti? Grįžtu į Hauptmanstrasse, vėl pilna žmonių, vietiniai ir svečiai, žinoma, geria Gluhtweiną ir ėda dešreles. Užeinu į bažnyčią - man įteikia lapelį su giesme. Iš pradžių noriu atsisakyti, bet žiūriu, kad giesmė ir angliškai. Aha, muzikinis advento vakaras? Kodėl ne? Atsisėdu prie klausytojų - giedotojų, vokiškai pamokslus suprasti sunku, bet tokius dalykus kaip Gott, Stern ir panašiai - sugaudau. Giesmė, kurią išvertė dar M. Liuteris, nesužavi. Be to, ir dainuotojai labai vangūs - vos prasižioja, o vargonininkė nesiima nieko, kad įtrauktų ir kitus. Bet patinka minimalistinė bažnyčios puošyba, kaip ir būdinga protestantams. Prie altoriaus - ryški Betliejaus žvaigždė, žvakės ir viskas. Jauku ir malonu. Trečios kalbos nusprendžiu neklausyti - vėl spūdinu į miestą. Sukandęs dantis ryžtuosi šopingui. Ėėėė.... Na čia tai bent neteisybė. Pasirinkimas didesnis kelis kartus negu LT, o kainos per pusę mažesnės. Nekenčiu tai nekenčiu, bet reikia. Vakare mototarka patvirtina, kad atvažiuos. Super, kažkaip jau po savaitės pasiilgsti bendravimo su saviškiais.
Šeštadienis
Į institutą nebeisiu - pasirodo, šeštadienį veikia tik skaityklos, bet knygų užsisakyti negalima. Kadangi aš knygas jau visas atidaviau, tai eiti ten ir sėdėti - nebent dėl interneto. Bet kiek galima internetui vergauti? Be to, apie pietus žada atlėkti mototarka, o tada griebsimės vietos įžymybių apžiūros. Tad ryte truputį paieškau lauktuvių. Mane ištinka griaudulingas susitikimas su vaikyste. Mat užmatau visą vaikų skyriaus sekciją skirta „Playmobill“ žaislams. Kodėl graudulingas? Ogi kai 1980 m. tėtis parvežė iš Italijos „Playmobill“ automobilį ir du žmogiukus, su mažyčiais lagaminėliais, rankomis - grėbtuvėmis, ko tik aš su jais nedariau! Jie buvo ir automobilistai, ir alpinistai (o ką - siūlai tarp fotelių ir prašau, virvės), jiems darydavau karuseles, „Playmobillis“ netgi nusifilmavo laidoje „Fantazijos šalyje“ apie M. Vainilaitį... Tai štai - ir ten kalnai tų „Playmobill“: pačių įvairiausių: statybos, fermos, servisai. Nors imk ir nusipirk ką nors. Gaila, kad vaikai dar truputį per maži, reikia, kad Algiukas vos ūgtelėtų, tada jau galima bus „Playmobillintis“. Su lauktuvėmis apsisuku greitai (kiaulia , ačiū, sąrašiukas tikrai paspartina). Grįžtu į viešbutį - kol atvažiuos Moto, perskaitysiu porą studentų darbų. Vis tiek kažkada reiks tai padaryti. O Moto energingu balsu atraportuoja: viskas kitaip, atvažiuosiu vėliau, tada ir tada. Na, vėliau tai vėliau - daugiau laiko darbui. Tai ir dirbu - studentams nepasiseka, jeigu aš turiu daug laiko recenzijoms, tada darausi labiau priekabus, bijau, kad autorės išsigąs. Bet ką darysi.
Atlėkus Mototarkai leidžiamės į to nacių amfiteatro paieškas. Keista, jokiuose gpsų „places of interest“ šis objektas nepažymėtas. Moto dar papasakoja, kad ten per Valpurgijos naktį renkasi švęsti, kad vieta ta bloga ir taip toliau. Gal rasim - bet kaip ten su mumis bus? Gerokai pasimalus po Heidelbergo priekalnes, įlindus į miško parką, pamatome kelio akmenį - ženklą. Teatras. Valio, pirmyn. Užvažiavus aukštyn patenkame į lengvą žiemą - lapus ir žolę padengęs šerkšnas, kažkokie griuvėsiai taip pat pabalę. Išeiname ieškoti teatro ir jį nesunkiai randame. Statinys - su užmoju, įaugintas į šlaitą, jeigu nebūtų medžių, turėtų iš jo matytis Heidelbergo panorama. Didelis - sako, jo atidarymo metu jame sutilpo apie 20 tūkst. žmonių. Bet truputį nesitiki - Moto padaro keletą matematinių paskaičiavimų ir nustatome, kad bent jau susėsti tiek tikrai negalėjo (apie 8 tūkst.). Šis amfiteatras turėjo būti viena iš pavyzdinių „vokiečių tautos bažnyčių“ (kaip jį vadino Goebbelsas), numatyta buvo pastatyti jų 300 per visą Vokietiją nacių kulto renginiams (kiek pastatyta - nežinau). Pastatė jį per metus, daug prisidėjo Heidelbergo universiteto studentai, statybas baigė berods 1935. Vieta nėra jauki. Nežinau, kaip būtų vasarą, bet formos (šešiakampiai bokšteliai viršuje, labiau primenantys dzotus, terasų perskyros vertikaliais „ragais“) turbūt taikiai nenuteiktų, net jeigu nežinotum, kas statė. (Nuotraukas žr. ten pats kur aukščiau) Virš teatro - didelio vienuolyno griuvėsiai. Truputį konservuota, pora bokštų atstatyta, kad būtų galima apsižvalgyti iš aukščiau. Ten, kur kažkada buvo altorius, guli antkapinė plokštė su XI a. data. Užlipus į bokštą vienuolyno planas - kaip ant delno. Štai ten - centrinė koplyčia, altorius, įvairios kitos patalpos. Pasižvalgyti gana įdomu. Tačiau diena apniukusi ir temti pradeda gan greitai. Leisdamiesi atgal į teatrą dar pagauname saulėlydį (jeigu teisingai supratau, vasarą saulė turėtų leisti tiesiai tarp dviejų flagštokų), o tada traukiame į miestą.
Mat Mototarka mane rimtai nusiteikęs pagirdyti Gluhweinu ir po barus patampyti. Pradedame - per Hauptmanstrasse lėtai nupėdinus į vieną iš kalėdinės mugės vietų, pasiimame Gluhweino - man rodos, su ryškiu vyšnių prieskoniu. Iš principo - skanu, šildo, lengvai svaigina, ir puodelis visai nieko, bet kur jį dėti namuose? Atiduodame. Tada einame ieškoti maisto - maisto randame vienoje iš šoninių gatvelių, baras šiek tiek primena mūsų „Prie parlamento“ - tik kad palubėse slidės kabo. Moto sako: „negali būti blogas baras, jeigu kabo slidės!“ Užsisakau kiaulės koją su folijoje kepta bulve. Kai atneša porciją, man ji pasirodo sunkiai įveikiama, bet, kaip bebūtų keista, įveikiu ir net negaliu pasakyti, kad persivalgau! Ant Gluhweino užpilamas bokaliukas alaus (tamsaus, kokio tiksliai - nepamenu). Išeinant nutinka įdomus epizodas. Pradedu stebėtis, kodėl LT, tokioje rūkorių šalyje, nėra cigarečių pardavimo automatų (aišku, gerai, kad jų nėra). Moto pasigauna idėją - o, noriu rūkyti, grįžtam prie automato, jam reikia cigarečių. Automatas paslaugiai praryje 4 eurus, tada Moto bando išprašyti iš jo cigarečių. Anas išdidžiai pareiškia - duok kokią nors kortelę, kad tu tinkamo amžiaus. Įkiša kortelę. Automatas atkerta - neskaitoma. Paprašo greta stovinčio vokietuko. Automatui ir toji netinka. Mano kortelė - taip pat netinka. Pro šalį kaip tik bėga padavėja. Paprašom jos pagalbos. Ji, kažką atsakiusi.... išjungia automatą. Matau, kaip Moto veide žiebiasi teisėtas pasipiktinimas. Automatui įsijungus, jis garsiai gurkteli monetas, o kai paspaudžia cigarečių tipo mygtuką (cigarečių tipo, o ne tipo mygtuką!), maloniai paprašo pinigų. Matau, kaip Moto lūpose dėliojasi negražus bet teisėtas žodis. Pagaliau jis moja ranka ir sako - ai, einam. Eidami tolyn trumpai aptariame padavėjos formas, intelekto koeficientą, kitas savybes ir man šiuo atveju tenka įtikinėti Moto, kad ji - ne karvė, kad visai gal ir nieko, kad jai buvo šalta...
Taip nuplaukiame iki Dublinerio - o kuo Heidelbergas ne Airija? Dublineryje - įvykis, visi žiūri futbolą. Ir stalai tokie savotiški - atsisėdi ant aukštos kėdės, o stalas - žemai. Ir dar ten, Vokietijoje (ar Airijoje?) baruose rūkoma... Užsisakom - kadangi Moto ima kažką kitą nei Guinessą, išsiraudu, kad duotų paragauti, o paskui - nebeatiduodu (ei, Moto, koks ten buvo?) Visi aplinkui vis dar žiūri futbolą. Pavyksta pabėgti nuo aukšto stalo prie normalaus. O šalia sėdi įšilusių biurgerių kompanija ir lošia kauliukais, tarsi iš kokio seno romano apie smuklę. O viena moteriškė, kai jai tikriausiai iškrenta gera seka, kas 5 minutes kad nusikvatos ant viso baro! Taip tarsi Ieva Prudnikovaitė dainuodama Karmen (ir tokiu pat garsu). Visi žiūrintys futbolą krūpteli, atsisuka ir vėl žiūri futbolą. Moto nusiteikęs vis tiek mane nugirdyti, nors aš nusiteikęs priešintis. Užsako kažkokį... Hmm... Moto, kaip ten tas daiktas vadinosi? Na, kažkas truputį rūgštaus, su leduku, lyg ir su tekila, su laimu. O paskui stebisi - pas mane jau visi ledukai ištirpo (ir aš nuėjau naujų), o jo - dar ne. Vienas futbolas baigiasi, bet tuoj prasidės kitas. Iš pradžių nesupratom - kodėl į barą renkasi vyrukai su baltai-mėlynomis maikėmis ir tarsi grifai dairosi laisvų vietų (jų nėra). Bet čia prie mūsų mandagiai prisiblatina vokietis Derekas su savo vyniojamomis cigaretėmis, kuris delikačiai paaiškina situaciją: Barcelona žaidžia su Realu. Viskas, Mototarkai atsiranda daug kalbos su Dereku (beje, jis žino, kad Ryga - Latvijos sostinė, o ne Vilniaus!), aš įsiterpinėju atsargiai, stengdamasis neleptelėti nesąmonių, pvz., o ką reguliuoja tas teisėjas su vėliavėle? Vėl visi žiūri futbolą. Nusileidžiau į aukštu žemiau - o ten, pasirodo, žiūri boksą! Galiausiai, motyvuodamas, kad a) kėlinys baigėsi b) man ryt kelionė c) Moto ryt irgi kelionė d) poryt pirmadienis e) mano skrandis netinkamas alkoholio perdozavimui f) tu geras žmogus, neversk manęs blogu ištempiu Moto iš baro. Dar biškį pasitrainiojam po naktinį Heidelbergą (Hauptmanstrasse vis dar apypilnė, kaip žinia, dauguma geria Gluhweiną ir ėda dešreles) ir, padėjęs Mototarkai pasiimti laikraštį iš automobilio (neklauskite kam - sakė, per pusryčius skaityti...) pagaliau atsiduriu savo kambaryje.
Sekmadienis
Tas ilgas kelias namo... Greiti traukiniai, didžiulis Frankfurto oruostis, kai iš vieno terminalo vykti į kitą reikia autobusu. Tas šaunusis vokiškas ordnungas, kai net tiny FlyLOL turi sau atskirą counterį (o, atsiminus pernykščius vargus Aeroporto Fiumicino, due popoli, una vitoria, jklmn...) Tik štai su kvepalais mieliausiajai pramazinau - oro uoste pigiau, ir žymiai. Ir dar tie tautiečiai lietuviai, alkoholių šluojantys. Tas atseit maisto kvapas lėktuve (už tokį dar mokėti?) Komjaunimo tiesa! Valstiečių laikraštis (net nustebau, jis kažkoks pasidarė visai normalus...), visas šviečiantis Vilnius ir ilgi Šeneno zonos koridoriai! Bet, sakykite, ką norit - čia tai mūsų planuotojai sugebėjo padaryti, galėtų rengti maratonus kokius nors ar orientacinius, t.y. vėl pusė lėktuvo ne ten nuėjo!
Ačiū už kantrybę, jeigu perskaitėte iki galo. Moto, nepyk, jei ką sumakliavojau, buvo labai geras vakaras! :)
Penktadienis
Pagaliau atsikeliu šiek tiek anksčiau ir į Institutą nueinu kiek ankstėliau. Hmm... Skaitytojų kambarys ne tik tuščias, bet mano darbo vietoje netgi uždarytos tinklo ir elektros rozetės. Keistuoliai... Atsidarau, prisijungiu, pasiruošiu darbo vietą, pradedu tikrintis paštus, žiūriu, ką čia dar šiandien užsisakius - nusikopijavus. Keista, iš kažkokių neaiškių erdvių girdisi klavišų kaukšėjimas, bet kiek dairausi, tiek nieko nematau. Staiga ateina mergina ir sako: atleiskite, bet čia bus Kalėdų vakarėlis, todėl skaitytojų kambarys uždarytas, o biblioteka dirba iki 11 val. Še tau boba, devintinės... Sakau - tai kur man dėtis? Sako - galima eiti aukštyn, į kažkokį kitą kambarį. Oho, paprašau, kad parodytų. Užlipam tiksliai aukštyn virš skaityklos, o ten pasirodo yra „balkonas“, einantis aplink visą skaityklos perimetrą su darbo vietomis. Puiku! Dar pasiklausiu, ar bus galima kopijuoti ir vėl sėdu prie darbo. Susižymėjęs paskutinį intelektualinį inputą, sumaitinu kopijuokliui šiek tiek monetų ir nusikopijuoju paskutinius puslapius. Ne, svorio neturėčiau viršyti, nors tik dabar pagalvojau, kad jeigu valstybės biuždetas skylėtas, kad tik mums HeinOnline mokslinių straipsnių bazės apmokėjimą pavyktų pasidaryti. Tvarkingai išbuvęs iki kokios 15 val., nusprendžiu, kad man jau laikas. Reikia bent kartą tomis gatvelėmis ramiai ir šviesoje pareiti. Einu ir pleškinu kadrus - gražios tos gatvės, gražūs namai, nors eklektika tai visiška.
(Žiūrėti čia)
Pasidėjęs viešbuty sunkmenas sugalvoju apžiūrėti senamiestį - į pilį gal nelipsiu, bet dienos šviesoje pasitrinsiu. O senamiesti gražus, ir į pilį užlipu! Mat ji gerokai žemiau, nei aš vaizdavausi - kiekvieną rytą apsidairydavau, na, nėra tos pilies. Matyt, debesys, užstrigę ant kalnų slepia. O kad ji yra tiesiog kitur ir daug žemiau - tik šiandien pamačiau. Pilis - tai bent, dar didesnė eklektika, negu miestas! Sugriuvusios viduramžinio mūro dalys (ten bene įspūdingiausia - bokštai tarsi piešinukuose: nugriuvę pusė, matai visą pjūvį. Apsauginių griovių gylis... Ech, ką ten mūsų Trakai. Čia tai pilis! Gal net įspūdingiau už Spišsky Hrad. Kiti korpusai - barokas, gal net rokoko, kažkiek renesanso ir tokių grynai itališkų architektūros detalių. Į vidų neleidžia, bet į kiemą, terasas ir į rūsį - taip. Vyno rūsyje rodomos didžiulės, kokių 10 metrų aukščio statinės! Galima ir šiaip vyno atsigerti (tik ne iš tų statinių). Bet daug kas ir uždaryta, o kai kur telikusios korpusų sienos. Po pilį landžioju ilgai ir kruopščiai, nors jau pamažėle temsta, apeinu ir sodą (jeigu teisingai iššifravau pavadinimą), ir dar kažkokią tolimesnę terasą (kas ten? Ir kur tas filosofų takas?) Žemyn leidžiuosi karietų taku - ėhė, juo kilti būtų daug sudėtingiau nei laiptais. Ir, žinoma, na, kaip, kaip tokias tvirtoves buvo įmanoma šturmuoti? Grįžtu į Hauptmanstrasse, vėl pilna žmonių, vietiniai ir svečiai, žinoma, geria Gluhtweiną ir ėda dešreles. Užeinu į bažnyčią - man įteikia lapelį su giesme. Iš pradžių noriu atsisakyti, bet žiūriu, kad giesmė ir angliškai. Aha, muzikinis advento vakaras? Kodėl ne? Atsisėdu prie klausytojų - giedotojų, vokiškai pamokslus suprasti sunku, bet tokius dalykus kaip Gott, Stern ir panašiai - sugaudau. Giesmė, kurią išvertė dar M. Liuteris, nesužavi. Be to, ir dainuotojai labai vangūs - vos prasižioja, o vargonininkė nesiima nieko, kad įtrauktų ir kitus. Bet patinka minimalistinė bažnyčios puošyba, kaip ir būdinga protestantams. Prie altoriaus - ryški Betliejaus žvaigždė, žvakės ir viskas. Jauku ir malonu. Trečios kalbos nusprendžiu neklausyti - vėl spūdinu į miestą. Sukandęs dantis ryžtuosi šopingui. Ėėėė.... Na čia tai bent neteisybė. Pasirinkimas didesnis kelis kartus negu LT, o kainos per pusę mažesnės. Nekenčiu tai nekenčiu, bet reikia. Vakare mototarka patvirtina, kad atvažiuos. Super, kažkaip jau po savaitės pasiilgsti bendravimo su saviškiais.
Šeštadienis
Į institutą nebeisiu - pasirodo, šeštadienį veikia tik skaityklos, bet knygų užsisakyti negalima. Kadangi aš knygas jau visas atidaviau, tai eiti ten ir sėdėti - nebent dėl interneto. Bet kiek galima internetui vergauti? Be to, apie pietus žada atlėkti mototarka, o tada griebsimės vietos įžymybių apžiūros. Tad ryte truputį paieškau lauktuvių. Mane ištinka griaudulingas susitikimas su vaikyste. Mat užmatau visą vaikų skyriaus sekciją skirta „Playmobill“ žaislams. Kodėl graudulingas? Ogi kai 1980 m. tėtis parvežė iš Italijos „Playmobill“ automobilį ir du žmogiukus, su mažyčiais lagaminėliais, rankomis - grėbtuvėmis, ko tik aš su jais nedariau! Jie buvo ir automobilistai, ir alpinistai (o ką - siūlai tarp fotelių ir prašau, virvės), jiems darydavau karuseles, „Playmobillis“ netgi nusifilmavo laidoje „Fantazijos šalyje“ apie M. Vainilaitį... Tai štai - ir ten kalnai tų „Playmobill“: pačių įvairiausių: statybos, fermos, servisai. Nors imk ir nusipirk ką nors. Gaila, kad vaikai dar truputį per maži, reikia, kad Algiukas vos ūgtelėtų, tada jau galima bus „Playmobillintis“. Su lauktuvėmis apsisuku greitai (kiaulia , ačiū, sąrašiukas tikrai paspartina). Grįžtu į viešbutį - kol atvažiuos Moto, perskaitysiu porą studentų darbų. Vis tiek kažkada reiks tai padaryti. O Moto energingu balsu atraportuoja: viskas kitaip, atvažiuosiu vėliau, tada ir tada. Na, vėliau tai vėliau - daugiau laiko darbui. Tai ir dirbu - studentams nepasiseka, jeigu aš turiu daug laiko recenzijoms, tada darausi labiau priekabus, bijau, kad autorės išsigąs. Bet ką darysi.
Atlėkus Mototarkai leidžiamės į to nacių amfiteatro paieškas. Keista, jokiuose gpsų „places of interest“ šis objektas nepažymėtas. Moto dar papasakoja, kad ten per Valpurgijos naktį renkasi švęsti, kad vieta ta bloga ir taip toliau. Gal rasim - bet kaip ten su mumis bus? Gerokai pasimalus po Heidelbergo priekalnes, įlindus į miško parką, pamatome kelio akmenį - ženklą. Teatras. Valio, pirmyn. Užvažiavus aukštyn patenkame į lengvą žiemą - lapus ir žolę padengęs šerkšnas, kažkokie griuvėsiai taip pat pabalę. Išeiname ieškoti teatro ir jį nesunkiai randame. Statinys - su užmoju, įaugintas į šlaitą, jeigu nebūtų medžių, turėtų iš jo matytis Heidelbergo panorama. Didelis - sako, jo atidarymo metu jame sutilpo apie 20 tūkst. žmonių. Bet truputį nesitiki - Moto padaro keletą matematinių paskaičiavimų ir nustatome, kad bent jau susėsti tiek tikrai negalėjo (apie 8 tūkst.). Šis amfiteatras turėjo būti viena iš pavyzdinių „vokiečių tautos bažnyčių“ (kaip jį vadino Goebbelsas), numatyta buvo pastatyti jų 300 per visą Vokietiją nacių kulto renginiams (kiek pastatyta - nežinau). Pastatė jį per metus, daug prisidėjo Heidelbergo universiteto studentai, statybas baigė berods 1935. Vieta nėra jauki. Nežinau, kaip būtų vasarą, bet formos (šešiakampiai bokšteliai viršuje, labiau primenantys dzotus, terasų perskyros vertikaliais „ragais“) turbūt taikiai nenuteiktų, net jeigu nežinotum, kas statė. (Nuotraukas žr. ten pats kur aukščiau) Virš teatro - didelio vienuolyno griuvėsiai. Truputį konservuota, pora bokštų atstatyta, kad būtų galima apsižvalgyti iš aukščiau. Ten, kur kažkada buvo altorius, guli antkapinė plokštė su XI a. data. Užlipus į bokštą vienuolyno planas - kaip ant delno. Štai ten - centrinė koplyčia, altorius, įvairios kitos patalpos. Pasižvalgyti gana įdomu. Tačiau diena apniukusi ir temti pradeda gan greitai. Leisdamiesi atgal į teatrą dar pagauname saulėlydį (jeigu teisingai supratau, vasarą saulė turėtų leisti tiesiai tarp dviejų flagštokų), o tada traukiame į miestą.
Mat Mototarka mane rimtai nusiteikęs pagirdyti Gluhweinu ir po barus patampyti. Pradedame - per Hauptmanstrasse lėtai nupėdinus į vieną iš kalėdinės mugės vietų, pasiimame Gluhweino - man rodos, su ryškiu vyšnių prieskoniu. Iš principo - skanu, šildo, lengvai svaigina, ir puodelis visai nieko, bet kur jį dėti namuose? Atiduodame. Tada einame ieškoti maisto - maisto randame vienoje iš šoninių gatvelių, baras šiek tiek primena mūsų „Prie parlamento“ - tik kad palubėse slidės kabo. Moto sako: „negali būti blogas baras, jeigu kabo slidės!“ Užsisakau kiaulės koją su folijoje kepta bulve. Kai atneša porciją, man ji pasirodo sunkiai įveikiama, bet, kaip bebūtų keista, įveikiu ir net negaliu pasakyti, kad persivalgau! Ant Gluhweino užpilamas bokaliukas alaus (tamsaus, kokio tiksliai - nepamenu). Išeinant nutinka įdomus epizodas. Pradedu stebėtis, kodėl LT, tokioje rūkorių šalyje, nėra cigarečių pardavimo automatų (aišku, gerai, kad jų nėra). Moto pasigauna idėją - o, noriu rūkyti, grįžtam prie automato, jam reikia cigarečių. Automatas paslaugiai praryje 4 eurus, tada Moto bando išprašyti iš jo cigarečių. Anas išdidžiai pareiškia - duok kokią nors kortelę, kad tu tinkamo amžiaus. Įkiša kortelę. Automatas atkerta - neskaitoma. Paprašo greta stovinčio vokietuko. Automatui ir toji netinka. Mano kortelė - taip pat netinka. Pro šalį kaip tik bėga padavėja. Paprašom jos pagalbos. Ji, kažką atsakiusi.... išjungia automatą. Matau, kaip Moto veide žiebiasi teisėtas pasipiktinimas. Automatui įsijungus, jis garsiai gurkteli monetas, o kai paspaudžia cigarečių tipo mygtuką (cigarečių tipo, o ne tipo mygtuką!), maloniai paprašo pinigų. Matau, kaip Moto lūpose dėliojasi negražus bet teisėtas žodis. Pagaliau jis moja ranka ir sako - ai, einam. Eidami tolyn trumpai aptariame padavėjos formas, intelekto koeficientą, kitas savybes ir man šiuo atveju tenka įtikinėti Moto, kad ji - ne karvė, kad visai gal ir nieko, kad jai buvo šalta...
Taip nuplaukiame iki Dublinerio - o kuo Heidelbergas ne Airija? Dublineryje - įvykis, visi žiūri futbolą. Ir stalai tokie savotiški - atsisėdi ant aukštos kėdės, o stalas - žemai. Ir dar ten, Vokietijoje (ar Airijoje?) baruose rūkoma... Užsisakom - kadangi Moto ima kažką kitą nei Guinessą, išsiraudu, kad duotų paragauti, o paskui - nebeatiduodu (ei, Moto, koks ten buvo?) Visi aplinkui vis dar žiūri futbolą. Pavyksta pabėgti nuo aukšto stalo prie normalaus. O šalia sėdi įšilusių biurgerių kompanija ir lošia kauliukais, tarsi iš kokio seno romano apie smuklę. O viena moteriškė, kai jai tikriausiai iškrenta gera seka, kas 5 minutes kad nusikvatos ant viso baro! Taip tarsi Ieva Prudnikovaitė dainuodama Karmen (ir tokiu pat garsu). Visi žiūrintys futbolą krūpteli, atsisuka ir vėl žiūri futbolą. Moto nusiteikęs vis tiek mane nugirdyti, nors aš nusiteikęs priešintis. Užsako kažkokį... Hmm... Moto, kaip ten tas daiktas vadinosi? Na, kažkas truputį rūgštaus, su leduku, lyg ir su tekila, su laimu. O paskui stebisi - pas mane jau visi ledukai ištirpo (ir aš nuėjau naujų), o jo - dar ne. Vienas futbolas baigiasi, bet tuoj prasidės kitas. Iš pradžių nesupratom - kodėl į barą renkasi vyrukai su baltai-mėlynomis maikėmis ir tarsi grifai dairosi laisvų vietų (jų nėra). Bet čia prie mūsų mandagiai prisiblatina vokietis Derekas su savo vyniojamomis cigaretėmis, kuris delikačiai paaiškina situaciją: Barcelona žaidžia su Realu. Viskas, Mototarkai atsiranda daug kalbos su Dereku (beje, jis žino, kad Ryga - Latvijos sostinė, o ne Vilniaus!), aš įsiterpinėju atsargiai, stengdamasis neleptelėti nesąmonių, pvz., o ką reguliuoja tas teisėjas su vėliavėle? Vėl visi žiūri futbolą. Nusileidžiau į aukštu žemiau - o ten, pasirodo, žiūri boksą! Galiausiai, motyvuodamas, kad a) kėlinys baigėsi b) man ryt kelionė c) Moto ryt irgi kelionė d) poryt pirmadienis e) mano skrandis netinkamas alkoholio perdozavimui f) tu geras žmogus, neversk manęs blogu ištempiu Moto iš baro. Dar biškį pasitrainiojam po naktinį Heidelbergą (Hauptmanstrasse vis dar apypilnė, kaip žinia, dauguma geria Gluhweiną ir ėda dešreles) ir, padėjęs Mototarkai pasiimti laikraštį iš automobilio (neklauskite kam - sakė, per pusryčius skaityti...) pagaliau atsiduriu savo kambaryje.
Sekmadienis
Tas ilgas kelias namo... Greiti traukiniai, didžiulis Frankfurto oruostis, kai iš vieno terminalo vykti į kitą reikia autobusu. Tas šaunusis vokiškas ordnungas, kai net tiny FlyLOL turi sau atskirą counterį (o, atsiminus pernykščius vargus Aeroporto Fiumicino, due popoli, una vitoria, jklmn...) Tik štai su kvepalais mieliausiajai pramazinau - oro uoste pigiau, ir žymiai. Ir dar tie tautiečiai lietuviai, alkoholių šluojantys. Tas atseit maisto kvapas lėktuve (už tokį dar mokėti?) Komjaunimo tiesa! Valstiečių laikraštis (net nustebau, jis kažkoks pasidarė visai normalus...), visas šviečiantis Vilnius ir ilgi Šeneno zonos koridoriai! Bet, sakykite, ką norit - čia tai mūsų planuotojai sugebėjo padaryti, galėtų rengti maratonus kokius nors ar orientacinius, t.y. vėl pusė lėktuvo ne ten nuėjo!
Ačiū už kantrybę, jeigu perskaitėte iki galo. Moto, nepyk, jei ką sumakliavojau, buvo labai geras vakaras! :)