Visada kitoks
Lygiadienis visada kitoks. Kovą jis - kuklus, aptūlotas storiausiais megztiniais, rudenį - dar menantis vasarą, bet jau atsisveikinantis su ja pirmaisiais spalvotais lapais. O šįmet jis buvo... Gal didingas?
Vakaras su esančiais ir buvusiais grafų Jelinskių kadaise statytoje Didžiokų koplyčioje (atrodo, suradau atsakymą, kodėl man kupolas visada gražiau už patį gražiausią arkinį skliautą. Juk kupolas - tai dangus, o žvelgiant į dangų kažkas iš vidaus veržiasi į ten...) Šlakelis vyno ant šachmatinių marmurinių grindų, labiau primenančių puotos salę nei maldos vietą. Tik beveik susiruošus išvažiuoti, dar apsvaigus nuo žvakių šviesoje po kupolu aidėjusių dainų (starlin_elvea , kad tu žinotum, kaip po tuo kupolu skambėjo „Neišsižadėsiu“ - neįtikinama tiesiog!), sužinome, kad arbatą geriame buvusiame mauzoliejuje. Kad kartais čia užsuka buvusių šeimininkų dvaselės, ir kad tie, kurie plėšė karstus, mėtė palaikus, jų cinką vertė keptuvėmis ir puodais, sulaukė atpildo, kurį sunku pavadinti atsitiktinumu.
Molėtai pasitinka jau atgužėjusiais kauniškiais ir kitais Lygiadienio muzikos žmonėmis, pirmaisiais pirštų pralaužymais kovojant su stygomis ir kambariais, kuriuose neveikia šildytuvai. Pradedančią įsidainuoti kompaniją tenka palikti anksti, vos antrą nakties, juk ne veltui mes čia atvažiavome atšvęsti savo nedidelių metinių vieni, laisvi ir, be abejo, išnaudoti visas nepertraukiamo miego dovanas!
Ryte puošiame pagrindinę salę - šie metai neleido į lauką. Praverčia viskas - stalai, kopėčios, grafkės, perkeliamos užuolaidos, dėliojamos čia pat laukuose nuskintos gėlės, degamos žvakės. „Lygiadienio muzika“ prasideda nuo autorinės dalies - nors baugina mikrofonai, čia nesvarbu balsas, nesvarbu stygų skriaudimo įgūdžiai, svarbu - turėti kažką savo ir... „Drąsiau, drambly!“ Kas trumpiau, kas - ilgiau, kas - drąsiau, kas - su atsiprašinėjimais, kas - per sukąstus dantis ir virpančius pirštus. Kažkur link pabaigos kartu su angellake paatstovaujame sumažėjusias „Ilgumas“ (grojam „Paukštį“, „Lig šiol esu“ ir „Lopšinę“). O po arbatos ir sudegusio pyrago pertraukos jau galima ir siautėti - kelias atviras ir svetimai kūrybai, ir pokštams, ir dvasingoms, ir linksmoms dainoms ("Alijošius" ir vėl sulimpa su "Neišsižadėsiu". Gal tai - lemtis?) Trankumo (reikėjo matyti Alfredą su "judesiuku" ir jo mergaičių chorą!) gal net vos per daug - ima blaškyti švelnią Lygiadienio dvasią. Užbaigiame galingu visuotiniu ir jau tradiciniu akordu - „Sodas“*. Alfredas rikiuoja visus kolektyvinei nuotraukai (sako, jos bus). O tada - žemyn į pietus ir tęsti, tęsti! Kaip visada - ne tik A. L. Webberį galinčios išgasdinti „Jesus Christ Superstar“ interpretacijos, ir naujos, ir senos dainos, ir pageidavimai, ir panorėjimai. Smagu jausti, kaip po pusantros dienos grojimo pasikeičia pirštai, kaip jie pradeda bėgioti grifu, nebepasilikdami ant trijų pagrindinių ladų. O kur dar pirties ir lengvo čekiško alaus gurkšnių malonumai...
Dvi laisvės dienos ir naktys prabėga tarsi nebuvusios. O gal - taip visaapimančiai atbūtos, kad priduos jėgų iki kito Lygiadienio? Tik štai po tokio poilsio taip norisi... ilsėtis :)
* - gal kas žinote, kas teksto ir muzikos autorius? Negi pats Augulis?
Vakaras su esančiais ir buvusiais grafų Jelinskių kadaise statytoje Didžiokų koplyčioje (atrodo, suradau atsakymą, kodėl man kupolas visada gražiau už patį gražiausią arkinį skliautą. Juk kupolas - tai dangus, o žvelgiant į dangų kažkas iš vidaus veržiasi į ten...) Šlakelis vyno ant šachmatinių marmurinių grindų, labiau primenančių puotos salę nei maldos vietą. Tik beveik susiruošus išvažiuoti, dar apsvaigus nuo žvakių šviesoje po kupolu aidėjusių dainų (starlin_elvea , kad tu žinotum, kaip po tuo kupolu skambėjo „Neišsižadėsiu“ - neįtikinama tiesiog!), sužinome, kad arbatą geriame buvusiame mauzoliejuje. Kad kartais čia užsuka buvusių šeimininkų dvaselės, ir kad tie, kurie plėšė karstus, mėtė palaikus, jų cinką vertė keptuvėmis ir puodais, sulaukė atpildo, kurį sunku pavadinti atsitiktinumu.
Molėtai pasitinka jau atgužėjusiais kauniškiais ir kitais Lygiadienio muzikos žmonėmis, pirmaisiais pirštų pralaužymais kovojant su stygomis ir kambariais, kuriuose neveikia šildytuvai. Pradedančią įsidainuoti kompaniją tenka palikti anksti, vos antrą nakties, juk ne veltui mes čia atvažiavome atšvęsti savo nedidelių metinių vieni, laisvi ir, be abejo, išnaudoti visas nepertraukiamo miego dovanas!
Ryte puošiame pagrindinę salę - šie metai neleido į lauką. Praverčia viskas - stalai, kopėčios, grafkės, perkeliamos užuolaidos, dėliojamos čia pat laukuose nuskintos gėlės, degamos žvakės. „Lygiadienio muzika“ prasideda nuo autorinės dalies - nors baugina mikrofonai, čia nesvarbu balsas, nesvarbu stygų skriaudimo įgūdžiai, svarbu - turėti kažką savo ir... „Drąsiau, drambly!“ Kas trumpiau, kas - ilgiau, kas - drąsiau, kas - su atsiprašinėjimais, kas - per sukąstus dantis ir virpančius pirštus. Kažkur link pabaigos kartu su angellake paatstovaujame sumažėjusias „Ilgumas“ (grojam „Paukštį“, „Lig šiol esu“ ir „Lopšinę“). O po arbatos ir sudegusio pyrago pertraukos jau galima ir siautėti - kelias atviras ir svetimai kūrybai, ir pokštams, ir dvasingoms, ir linksmoms dainoms ("Alijošius" ir vėl sulimpa su "Neišsižadėsiu". Gal tai - lemtis?) Trankumo (reikėjo matyti Alfredą su "judesiuku" ir jo mergaičių chorą!) gal net vos per daug - ima blaškyti švelnią Lygiadienio dvasią. Užbaigiame galingu visuotiniu ir jau tradiciniu akordu - „Sodas“*. Alfredas rikiuoja visus kolektyvinei nuotraukai (sako, jos bus). O tada - žemyn į pietus ir tęsti, tęsti! Kaip visada - ne tik A. L. Webberį galinčios išgasdinti „Jesus Christ Superstar“ interpretacijos, ir naujos, ir senos dainos, ir pageidavimai, ir panorėjimai. Smagu jausti, kaip po pusantros dienos grojimo pasikeičia pirštai, kaip jie pradeda bėgioti grifu, nebepasilikdami ant trijų pagrindinių ladų. O kur dar pirties ir lengvo čekiško alaus gurkšnių malonumai...
Dvi laisvės dienos ir naktys prabėga tarsi nebuvusios. O gal - taip visaapimančiai atbūtos, kad priduos jėgų iki kito Lygiadienio? Tik štai po tokio poilsio taip norisi... ilsėtis :)
* - gal kas žinote, kas teksto ir muzikos autorius? Negi pats Augulis?