Giedrės Beinoriūtės filmų peržiūra
Savaitgalis buvo labai kultūringas. Ne tik dėl knygų turgaus mugės, bet ir dėl to, kad važiavome į Molėtus, kur Giedrė buvo įkalbėta padaryti filmų peržiūra. Kas ji? Hmmm... Neguglinęs žinau tiek: Š. Barto ir A. Matelio asistentė, LMA dėstytoja, taip pat dar rašanti eilėraščius. Na, tikra menininkė nuo A iki Ž. Žiūrėjome penkis filmus:
Troleibusų miestas - dokumentika, reportažas iš "skrajojančių kontrolierių" gyvenimo. Kaip komentavo Giedrė, bet kokio kūrinio pagrindas: konfliktas. Ir čia tas konfliktas virte verda, išvirsdamas tai į komiškas, tai į graudžias situacijas. Atrodytų - ką čia, pagalvo zuikį. O kokios egzistencinės aistros! Kokie tipažai, charakteriai ir skirtingos kovos būdai! Rekomenduoju.
Egzistencija - trumpametražis meninis gražiai apžaidžiantis anekdotą ar tikrą istoriją, kaip dvi bobulės kvietėsi fotografą fotografuoti savo laidotuvių. Labai gražios spalvos, gera vaidyba, siužetas gal kiek ir banalokas, bet žiūrisi smagiai ir vienu atsikvėpimu. Rekomenduoju, kai norisi ko nors lengvo ir linksmo. Taip pat rekomenduoju. Pritrenkė filmuko kaina - 120 tūkst. Lt.
Gyveno senelis ir bobutė - pasakojimas vaiko akimis apie Giedrės senelio ir senelės istoriją. Be abejo, tarpukartis, be abejo - tremtis. Padaryta įdomiai, kombinuojant nuotraukas, animaciją, archyvinius kadrus. Viskas pasakojama anūkės akimis, bet, nors ir kalbama apie liūdnus dalykus, nėra to dažnai būdingo perdėto dramatizavimo ir graudenimo. Pavyzdžiui, pateikiamas uždavinukas: 1948 m. buvo išvežta į Sibirą tiek ir tiek žmonių, o jiems vežti į buvo numatyta tiek ir tiek gyvulinių vagonų. Kiek žmonių kišdavo į vieną vagoną? Arba - rąstus tempdavo katė (rodomos pieštos katės, kniaukiančios ir tempiančios rąstus), o paskui paaiškinama - ne, čia toks traktorius: "KT".
Beje, buvo kadras ir dokumento, kuriame matyti visos šeimos narių išvežimas. Galima bus sovietmylių chebrai, kurie pas ibicus_lj užsuka, iškirpti ir parodyti, kai filmą gausiu. Taip pat reikės šį filmą parodyti jau ir Rusnelei - pradėsime istorinį švietimą. Apskritai, tikiuosi, kad kai jį išleis oficialiai (o tai turėtų įvykti netrukus), jis bus rodomas ir mokyklose, ir kitur. Beje, kadangi ir Giedrės, ir mano senelis iš to paties krašto ir abu buvo šauliai, greičiausiai vienas kitą pažinojo. Deja, patikrinti šį faktą jau būtų labai sunku. Filmą be abejo rekomenduoju.
Mano vienišos draugės - Giedrės kažkurių metų kursinis. Meninė istorija apie keturias drauges. Ne, ne "Seksas ir miestas", o kažkokios VDR novelės ekranizavimas. Vėlgi - yra smagios ironijos, lengvumo, bet šiaip tai niekuo ypatingu neįsiminė. O režisūriniai sprendimai - aš jų tiesiog neišmanau.
Vulkanovka: metai po didžiojo kino - kaip sakiau, Giedrė asistavo Šarūnui Bartui jam kuriant filmą "Septyni nematomi žmonės". Kuriamas jis buvo Kryme, vietovėje (kaime?), vadinamoje Vulkanovka. Po devynių mėnesių Giedrė grįžo ten, kad susuktų dokumentinę juostą, kaip gi kaimas gyvena po to, kai kino ekspedicija juos paliko. Kas ten liko? Mergaitė, tapusi vietine "žvaigžde" (mat filmavosi kine), kuriai visi pavydėjo, ir dabar vėl turinti nusileisti į paprastą provincijos gyvenimą. Moterys, darę visai kūrybinei grupei valgyti, susidraugavusios su visais, baro darbuotojos, dirbusios filavimo labaui tris dienas ir tris naktis be perstojo. Mergina, ištekėjusi už lietuvio garso operatoriaus ir jau atkeliavusi į Lietuvą. Serija įdomių psichologinių portretų, įžvalgų, meditacijų. Kaip sakė vakaro organizatorius Saulius L.(ygiadienio ;), "Giedre, bet toks įspūdis, kad tas kaimas buvo suvedžiotas, sužavėtas kinu ir paliktas". Būtent toks ir įspūdis - net apstulbau, kaip Saulius tiksliai nusakė mintį ir tą raudoną giją. Nutiko labai keistas dalykas - žiūrėdamas gal net šiek tiek nuobodžiavau, o štai visą kitą dieną vaikščiojau galvoje "prasukinėdamas" atskirus kadrus ar epizodus. Ir šiandien kai pagalvoju apie peržiūrą, pirmiausia akyse "Vulkanovkos" veikėjai. Štai kaip būna. Todėl - labai rekomenduoju.
Cha, kur gauti? Nežinau... Egzistencija sakė net po tinklą mėtėsi, kiti... Maža kaip gyvenimas susiklostys, gal kur nors ir rasite, jeigu labai ieškosite :)
Troleibusų miestas - dokumentika, reportažas iš "skrajojančių kontrolierių" gyvenimo. Kaip komentavo Giedrė, bet kokio kūrinio pagrindas: konfliktas. Ir čia tas konfliktas virte verda, išvirsdamas tai į komiškas, tai į graudžias situacijas. Atrodytų - ką čia, pagalvo zuikį. O kokios egzistencinės aistros! Kokie tipažai, charakteriai ir skirtingos kovos būdai! Rekomenduoju.
Egzistencija - trumpametražis meninis gražiai apžaidžiantis anekdotą ar tikrą istoriją, kaip dvi bobulės kvietėsi fotografą fotografuoti savo laidotuvių. Labai gražios spalvos, gera vaidyba, siužetas gal kiek ir banalokas, bet žiūrisi smagiai ir vienu atsikvėpimu. Rekomenduoju, kai norisi ko nors lengvo ir linksmo. Taip pat rekomenduoju. Pritrenkė filmuko kaina - 120 tūkst. Lt.
Gyveno senelis ir bobutė - pasakojimas vaiko akimis apie Giedrės senelio ir senelės istoriją. Be abejo, tarpukartis, be abejo - tremtis. Padaryta įdomiai, kombinuojant nuotraukas, animaciją, archyvinius kadrus. Viskas pasakojama anūkės akimis, bet, nors ir kalbama apie liūdnus dalykus, nėra to dažnai būdingo perdėto dramatizavimo ir graudenimo. Pavyzdžiui, pateikiamas uždavinukas: 1948 m. buvo išvežta į Sibirą tiek ir tiek žmonių, o jiems vežti į buvo numatyta tiek ir tiek gyvulinių vagonų. Kiek žmonių kišdavo į vieną vagoną? Arba - rąstus tempdavo katė (rodomos pieštos katės, kniaukiančios ir tempiančios rąstus), o paskui paaiškinama - ne, čia toks traktorius: "KT".
Beje, buvo kadras ir dokumento, kuriame matyti visos šeimos narių išvežimas. Galima bus sovietmylių chebrai, kurie pas ibicus_lj užsuka, iškirpti ir parodyti, kai filmą gausiu. Taip pat reikės šį filmą parodyti jau ir Rusnelei - pradėsime istorinį švietimą. Apskritai, tikiuosi, kad kai jį išleis oficialiai (o tai turėtų įvykti netrukus), jis bus rodomas ir mokyklose, ir kitur. Beje, kadangi ir Giedrės, ir mano senelis iš to paties krašto ir abu buvo šauliai, greičiausiai vienas kitą pažinojo. Deja, patikrinti šį faktą jau būtų labai sunku. Filmą be abejo rekomenduoju.
Mano vienišos draugės - Giedrės kažkurių metų kursinis. Meninė istorija apie keturias drauges. Ne, ne "Seksas ir miestas", o kažkokios VDR novelės ekranizavimas. Vėlgi - yra smagios ironijos, lengvumo, bet šiaip tai niekuo ypatingu neįsiminė. O režisūriniai sprendimai - aš jų tiesiog neišmanau.
Vulkanovka: metai po didžiojo kino - kaip sakiau, Giedrė asistavo Šarūnui Bartui jam kuriant filmą "Septyni nematomi žmonės". Kuriamas jis buvo Kryme, vietovėje (kaime?), vadinamoje Vulkanovka. Po devynių mėnesių Giedrė grįžo ten, kad susuktų dokumentinę juostą, kaip gi kaimas gyvena po to, kai kino ekspedicija juos paliko. Kas ten liko? Mergaitė, tapusi vietine "žvaigžde" (mat filmavosi kine), kuriai visi pavydėjo, ir dabar vėl turinti nusileisti į paprastą provincijos gyvenimą. Moterys, darę visai kūrybinei grupei valgyti, susidraugavusios su visais, baro darbuotojos, dirbusios filavimo labaui tris dienas ir tris naktis be perstojo. Mergina, ištekėjusi už lietuvio garso operatoriaus ir jau atkeliavusi į Lietuvą. Serija įdomių psichologinių portretų, įžvalgų, meditacijų. Kaip sakė vakaro organizatorius Saulius L.(ygiadienio ;), "Giedre, bet toks įspūdis, kad tas kaimas buvo suvedžiotas, sužavėtas kinu ir paliktas". Būtent toks ir įspūdis - net apstulbau, kaip Saulius tiksliai nusakė mintį ir tą raudoną giją. Nutiko labai keistas dalykas - žiūrėdamas gal net šiek tiek nuobodžiavau, o štai visą kitą dieną vaikščiojau galvoje "prasukinėdamas" atskirus kadrus ar epizodus. Ir šiandien kai pagalvoju apie peržiūrą, pirmiausia akyse "Vulkanovkos" veikėjai. Štai kaip būna. Todėl - labai rekomenduoju.
Cha, kur gauti? Nežinau... Egzistencija sakė net po tinklą mėtėsi, kiti... Maža kaip gyvenimas susiklostys, gal kur nors ir rasite, jeigu labai ieškosite :)