vienas iš begalės saulėlydžių
Begalintą kartą kruvinai raudona saulė pastebimai lėtai sminga už horizonto. Kiek jausmo gali sutalpinti į tas tris minutes? kiek savęs gali spėti palikti prieš panirdamas į sutemas?
Nesustabdomos laiko tėkmės pojūtis pribloškia kaip įsiutusios jūros banga ir aš prisimenu kiekvieną pažadą duotą sau: "niekada nesuaugsiu", ir
"niekada nepamiršiu žiūrėti į dangų", ir "niekada nenustosiu matyti, kaip viskas stebuklinga", ir "amžinai mylėsiu kalnus", ir "visada matysiu saulėlydžio grožį". Kas nutiko? Suaugau. Užmiršau. Nustojau. Kalnai tapo tiesiog uoliena, o saulėlydis - tik dar viena pabaiga.
Tos beprotiškai trumpos trys minutės ir trisdešimt sekundžių kol saulė sminga su melagingu pažadu sugrįžti amžinai.
Ir prapuola visai kaip emfemeriški niekingi knygų pasaulėliai, per tris su puse minutės prapuolantys į nebūtį, nuo jų nusigręžus dėmesio veidrodėliui - padėjus knygą, lieka tik puslapio, kuriame sustota, numeris. Suspend to RAM, pamėkliška išgalvoto pasaulio būtis, suspausta į skaičiuką, rodantį, kur buvo pakelta adatėlė. Ir anokia čia paguoda, greičiau košmaras, kad vienintelis metas, kada tas pasaulis buvo gyvas, buvo jo kūrimo metu - kai purvinas demiurgas grubiai jį traukė iš nebūties į mėsingą egzistenciją.
Veidrodžių karalystėje seniai yra tik blyškus pirmosios šviesos atspindys, šviesos, kuri mums visiems švietė, kol buvau atviras jos spinduliams, kol uroboras buvo per mažas, kad galėtų įsikąsti į savo paties uodegą, kol būties nebuvo pakankamai, kad būtų savatikslė, kol durys buvo atviros, kol iš lifto šachtos gilumos dar buvo matyti žydras rugsėjo dangus -- kol spindulys netapo atspindžiu, o atspindys - prisiminimu ir visas pasaulis nebuvo nurašytas į bio-neuro-cheminę plokštelę, kuri buvo padėta į archyvą, o archyvas užantspauduotas ir užmirštas iki to laiko, kol liko trys suknistos minutės ir trisdešimt sekundžių iki nebūties.
Brūkštelėti degtuką? Ne. Dėžutė krenta iš rankų. Ugnis lieka neįdegta. Tik trys minutės ir trisdešimt sekundžių, ir visiškai nebebus svarbu, ar ugnies būta, ar ne.
Ir štai - dar vienas saulės diskas pastebimai lėtai vėl sminga į horizonto liniją, dar viena saulė, išnykstanti amžiams, dar vienas nepakartojamas saulėlydis - visai toks pats kaip kiti - nesustabdomai krenta žemyn, sunkiasi it kraujas į juodą žemę - visiškai toks, kaip kiti, toks pats neatkartojamas ir amžinai prarastas. Vienas vienintelis žalias blyksnis,
Baigta.
Nesustabdomos laiko tėkmės pojūtis pribloškia kaip įsiutusios jūros banga ir aš prisimenu kiekvieną pažadą duotą sau: "niekada nesuaugsiu", ir
"niekada nepamiršiu žiūrėti į dangų", ir "niekada nenustosiu matyti, kaip viskas stebuklinga", ir "amžinai mylėsiu kalnus", ir "visada matysiu saulėlydžio grožį". Kas nutiko? Suaugau. Užmiršau. Nustojau. Kalnai tapo tiesiog uoliena, o saulėlydis - tik dar viena pabaiga.
Tos beprotiškai trumpos trys minutės ir trisdešimt sekundžių kol saulė sminga su melagingu pažadu sugrįžti amžinai.
Ir prapuola visai kaip emfemeriški niekingi knygų pasaulėliai, per tris su puse minutės prapuolantys į nebūtį, nuo jų nusigręžus dėmesio veidrodėliui - padėjus knygą, lieka tik puslapio, kuriame sustota, numeris. Suspend to RAM, pamėkliška išgalvoto pasaulio būtis, suspausta į skaičiuką, rodantį, kur buvo pakelta adatėlė. Ir anokia čia paguoda, greičiau košmaras, kad vienintelis metas, kada tas pasaulis buvo gyvas, buvo jo kūrimo metu - kai purvinas demiurgas grubiai jį traukė iš nebūties į mėsingą egzistenciją.
Veidrodžių karalystėje seniai yra tik blyškus pirmosios šviesos atspindys, šviesos, kuri mums visiems švietė, kol buvau atviras jos spinduliams, kol uroboras buvo per mažas, kad galėtų įsikąsti į savo paties uodegą, kol būties nebuvo pakankamai, kad būtų savatikslė, kol durys buvo atviros, kol iš lifto šachtos gilumos dar buvo matyti žydras rugsėjo dangus -- kol spindulys netapo atspindžiu, o atspindys - prisiminimu ir visas pasaulis nebuvo nurašytas į bio-neuro-cheminę plokštelę, kuri buvo padėta į archyvą, o archyvas užantspauduotas ir užmirštas iki to laiko, kol liko trys suknistos minutės ir trisdešimt sekundžių iki nebūties.
Brūkštelėti degtuką? Ne. Dėžutė krenta iš rankų. Ugnis lieka neįdegta. Tik trys minutės ir trisdešimt sekundžių, ir visiškai nebebus svarbu, ar ugnies būta, ar ne.
Ir štai - dar vienas saulės diskas pastebimai lėtai vėl sminga į horizonto liniją, dar viena saulė, išnykstanti amžiams, dar vienas nepakartojamas saulėlydis - visai toks pats kaip kiti - nesustabdomai krenta žemyn, sunkiasi it kraujas į juodą žemę - visiškai toks, kaip kiti, toks pats neatkartojamas ir amžinai prarastas. Vienas vienintelis žalias blyksnis,
Baigta.