poor little ghost boy, let me be your human toy
poor little ghost boy,
let me be your human toy
maža balta piliulė. Ne man - pasauliui. Kad pasitrauktų, kad nebebūtų toks grėsmingas, kad būtų nors kiek minkštesnis ir nors šiek tiek labiau pakeliamas.
žiūriu žmogui į akis nenorėdamas nieko pasakyti. Nėra to ryšio, kuris leistų akimirkai nustoti apsimetinėti, kad esu ne toks, koks nesu. Visatos dydžio bedugnė, atsivėrusi viduje, plečiasi. Visi mano žodžiai, visos mintys ir norai - joje. Keturios sienos - tarp manęs ir pasaulio. Neperžengiama praraja tarp to, kas skaito, ir to, kas rašo. Nepataisomas atotrūkis nuo "tu" ir "aš".
taip, čia aš žiūriu į tavas akis. Nieko nenoriu pasakyti, nes pasakyti nebeturiu ką. Niekada ir neturėjau. Visada tavo mintys buvo mano žodžiai. Aš tebuvau bendrininkas tau, kalbantis įrankis tam, kuris kadaise nuėjo į mišką (aš neatsimenu), pakabino ant medžio šaldytą vištą (aš neatsimenu) ir apsikeitė vietomis su manimi - ir aš atmerkiau akis laukymėje, vis dar atsimindamas, kaip lašais liečiau medžių viršūnes bėgdamas virš tavęs - bijančio ir smalsaus ir bandančio įtikinti save - koncentriniais ratais.
tu likai ten tik tam, kad akimirkomis sugrįžtum į kūną, kuris kadaise buvo tavo. Kviesdavau tave darydamas tai, ką darei tu tik tam, kad paliktum dar gabalėlį savęs vienoje amžinoje akimirkoje. Ir su kiekviena ta akimirka, kurioje tu likdavai, palikdavo vis mažiau tavęs paties, ir vis daugiau manęs.
kur tu dabar? niekas tavęs nematė jau metų metus. Tik mane.
Tik mane.
let me be your human toy
maža balta piliulė. Ne man - pasauliui. Kad pasitrauktų, kad nebebūtų toks grėsmingas, kad būtų nors kiek minkštesnis ir nors šiek tiek labiau pakeliamas.
žiūriu žmogui į akis nenorėdamas nieko pasakyti. Nėra to ryšio, kuris leistų akimirkai nustoti apsimetinėti, kad esu ne toks, koks nesu. Visatos dydžio bedugnė, atsivėrusi viduje, plečiasi. Visi mano žodžiai, visos mintys ir norai - joje. Keturios sienos - tarp manęs ir pasaulio. Neperžengiama praraja tarp to, kas skaito, ir to, kas rašo. Nepataisomas atotrūkis nuo "tu" ir "aš".
taip, čia aš žiūriu į tavas akis. Nieko nenoriu pasakyti, nes pasakyti nebeturiu ką. Niekada ir neturėjau. Visada tavo mintys buvo mano žodžiai. Aš tebuvau bendrininkas tau, kalbantis įrankis tam, kuris kadaise nuėjo į mišką (aš neatsimenu), pakabino ant medžio šaldytą vištą (aš neatsimenu) ir apsikeitė vietomis su manimi - ir aš atmerkiau akis laukymėje, vis dar atsimindamas, kaip lašais liečiau medžių viršūnes bėgdamas virš tavęs - bijančio ir smalsaus ir bandančio įtikinti save - koncentriniais ratais.
tu likai ten tik tam, kad akimirkomis sugrįžtum į kūną, kuris kadaise buvo tavo. Kviesdavau tave darydamas tai, ką darei tu tik tam, kad paliktum dar gabalėlį savęs vienoje amžinoje akimirkoje. Ir su kiekviena ta akimirka, kurioje tu likdavai, palikdavo vis mažiau tavęs paties, ir vis daugiau manęs.
kur tu dabar? niekas tavęs nematė jau metų metus. Tik mane.
Tik mane.