(no subject)
Trikampis perfekcionizmas-savivertė- savikritika.
Labai panašu į klasikinį p-ersekiotoją - auką - gelbėtoją
Perfection yra varomoji jėga, vienintelė motyvacija. Vienintelis būdas būti vertai. Jei nesugebu būti naudinga, gera, pasiekti ką užsibrėžiau - esu bevertė.
Bevertė neturi teršti oro.
Perfekcionizmas būdas apsisaugoti. Iš jo auga darbo sureikšminimas, beveik darbomanija. Kuo daugiau nuveikti. Jei gulėsiu ir nieko neveiksiu ateis piktas tėvas ir pradės skaudinti.
Dar nuolatinis tikslo siekimas maskuoja nerimą ir baimę. Kai kažką susigalvoju nerimas įgauna vaivorykštinį dopaininį žaižaravima ir yra netgi beveik smagi.
Kai nesusigalvoju sau gražaus tikslo nerimas tiesiog įgauna noro papildyti buprenorfino atsargas formą. Čia viskas aišku, suprantama ir pažįstama. Aš atsibundu kasryt su plakančia širdimi ir nenumaldomu noru suvartoti. Net jei pagal laiką to organizmas nereikalauja.
Savikritika gali būti irgi viena iš nerimo kaukių. Paradoksalu, iki birželio šeštos buvau įsitikinusi, kad esu rami. Ramumėlė. Draugams su manim ramu, girdėjau būtent tokią formuluote nuo daugelio. Sesė būrė chiromantiškai kad nesinervuoju dėl menkniekių, ir šeip nesinervuoju. Testai sako kad susinervuoju tik kai sąmoningas asmuo nepateisina mano lūkesčių.
Matyt nerimas ir susinervavimas nera tas pats.
Savikritika buvo amfetaminų tamsiosios pusės balsa. Pasibaigus euforijai prasidėdavo nerimastingų logiškų išsisukinėjimų fiesta, besibaigianti išvadom kad esu pati dėl visko kalta, kad taip jau tėvai mane išaugino, daug saviplakos. Minčių srautą užgoždavau trankiu roku arba transu.
Dėl to negaliu gerti kavos ir arbatos, iškart gaunu flashbacka.
Labai panašu į klasikinį p-ersekiotoją - auką - gelbėtoją
Perfection yra varomoji jėga, vienintelė motyvacija. Vienintelis būdas būti vertai. Jei nesugebu būti naudinga, gera, pasiekti ką užsibrėžiau - esu bevertė.
Bevertė neturi teršti oro.
Perfekcionizmas būdas apsisaugoti. Iš jo auga darbo sureikšminimas, beveik darbomanija. Kuo daugiau nuveikti. Jei gulėsiu ir nieko neveiksiu ateis piktas tėvas ir pradės skaudinti.
Dar nuolatinis tikslo siekimas maskuoja nerimą ir baimę. Kai kažką susigalvoju nerimas įgauna vaivorykštinį dopaininį žaižaravima ir yra netgi beveik smagi.
Kai nesusigalvoju sau gražaus tikslo nerimas tiesiog įgauna noro papildyti buprenorfino atsargas formą. Čia viskas aišku, suprantama ir pažįstama. Aš atsibundu kasryt su plakančia širdimi ir nenumaldomu noru suvartoti. Net jei pagal laiką to organizmas nereikalauja.
Savikritika gali būti irgi viena iš nerimo kaukių. Paradoksalu, iki birželio šeštos buvau įsitikinusi, kad esu rami. Ramumėlė. Draugams su manim ramu, girdėjau būtent tokią formuluote nuo daugelio. Sesė būrė chiromantiškai kad nesinervuoju dėl menkniekių, ir šeip nesinervuoju. Testai sako kad susinervuoju tik kai sąmoningas asmuo nepateisina mano lūkesčių.
Matyt nerimas ir susinervavimas nera tas pats.
Savikritika buvo amfetaminų tamsiosios pusės balsa. Pasibaigus euforijai prasidėdavo nerimastingų logiškų išsisukinėjimų fiesta, besibaigianti išvadom kad esu pati dėl visko kalta, kad taip jau tėvai mane išaugino, daug saviplakos. Minčių srautą užgoždavau trankiu roku arba transu.
Dėl to negaliu gerti kavos ir arbatos, iškart gaunu flashbacka.