Istorija. Dalinuos. Ne mano
Jūrų žvaigždės
Jūroje siautė baisi audra. Aštrios ledinio vėjo geležtės skrodė
vandenį keldamos milžiniškas bangas, lyg kūjo smūgiai plakančias
smėlį, plieno noragais vagojančias jūros dugną ir iš gilumos
bloškiančias gyvūnėlius, geldeles ir nedidelius moliuskus dešimtis
metrų nuo jūros pakraščio.
Audra nuščiuvo staiga, kaip ir prasidėjusi, vanduo nurimo ir
atslūgo. Visas paplūdimys liko nuklotas dumblu, kuriame apimtos
agonijos raitėsi begalė jūrų žvaigždžių. Jų buvo tiek, jog rodėsi,
kad paplūdimys visas raudonas.
Reiškinys pritraukė daugybę žmonių iš visos pakrantės. Filmuoti
keistojo reginio atvyko net televizijos grupė.
Jūrų žvaigždės beveik nejudėjo. Jos merdėjo.
Tarp žmonių, laikydamasis tėčiui už rankos, stovėjo ir mažas
berniukas, liūdnomis akimis stebėdamas mažąsias jūrų žvaigždes.
Visi žiūrėjo, bet nieko nedarė.
Staiga berniukas paleido tėvo ranką, nusiavė batukus, nusimovė
kojines ir pasileido paplūdimiu. Pribėgęs pasilenkė, savo mažomis
rankelėmis paėmė tris nedideles jūrų žvaigždes ir, nenustodamas
bėgti, nunešė jas į vandenį. Paskui grįžo ir pakartojo tą patį.
Nuo betoninių turėklų vienas žmogus jam šūktelėjo:
- Vaikeli, ką darai?
- Grąžinu į jūrą žvaigždes. Kitaip jos visos mirs, - atsakė nesiliaudamas
berniukas.
- Bet šiame paplūdimyje yra tūkstančiai jūrų žvaigždžių: visų
neišgelbėsi. Jų per daug, - šaukė žmogus. - Ir šitaip nutinka
daugybėje kitų paplūdimių visoje pakrantėje. To, kas atsitiko,
negali pakeisti.
Vaikas nusišypsojo, pasilenkė paimti dar vienos jūrų žvaigždės
ir mesdamas ją į vandenį, atsakė:
- Jai galiu pakeisti.
Žmogus patylėjo, paskui pasilenkė, nusiavė batus, nusimovė
kojines ir nulipo į paplūdimį. Pradėjo rinkti jūrų žvaigždes ir
mesti jas į vandenį. Netrukus prisidėjo dar du vaikinai ir jau keturiese
mėtė jūrų žvaigždes į vandenį. Dar po kelių minučių jau
daug žmonių mėtė į vandenį jūrų žvaigždes...
Taip visos buvo išgelbėtos.
Kartais išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir
visiškai mažas, išdrįstų pradėti.
Jūroje siautė baisi audra. Aštrios ledinio vėjo geležtės skrodė
vandenį keldamos milžiniškas bangas, lyg kūjo smūgiai plakančias
smėlį, plieno noragais vagojančias jūros dugną ir iš gilumos
bloškiančias gyvūnėlius, geldeles ir nedidelius moliuskus dešimtis
metrų nuo jūros pakraščio.
Audra nuščiuvo staiga, kaip ir prasidėjusi, vanduo nurimo ir
atslūgo. Visas paplūdimys liko nuklotas dumblu, kuriame apimtos
agonijos raitėsi begalė jūrų žvaigždžių. Jų buvo tiek, jog rodėsi,
kad paplūdimys visas raudonas.
Reiškinys pritraukė daugybę žmonių iš visos pakrantės. Filmuoti
keistojo reginio atvyko net televizijos grupė.
Jūrų žvaigždės beveik nejudėjo. Jos merdėjo.
Tarp žmonių, laikydamasis tėčiui už rankos, stovėjo ir mažas
berniukas, liūdnomis akimis stebėdamas mažąsias jūrų žvaigždes.
Visi žiūrėjo, bet nieko nedarė.
Staiga berniukas paleido tėvo ranką, nusiavė batukus, nusimovė
kojines ir pasileido paplūdimiu. Pribėgęs pasilenkė, savo mažomis
rankelėmis paėmė tris nedideles jūrų žvaigždes ir, nenustodamas
bėgti, nunešė jas į vandenį. Paskui grįžo ir pakartojo tą patį.
Nuo betoninių turėklų vienas žmogus jam šūktelėjo:
- Vaikeli, ką darai?
- Grąžinu į jūrą žvaigždes. Kitaip jos visos mirs, - atsakė nesiliaudamas
berniukas.
- Bet šiame paplūdimyje yra tūkstančiai jūrų žvaigždžių: visų
neišgelbėsi. Jų per daug, - šaukė žmogus. - Ir šitaip nutinka
daugybėje kitų paplūdimių visoje pakrantėje. To, kas atsitiko,
negali pakeisti.
Vaikas nusišypsojo, pasilenkė paimti dar vienos jūrų žvaigždės
ir mesdamas ją į vandenį, atsakė:
- Jai galiu pakeisti.
Žmogus patylėjo, paskui pasilenkė, nusiavė batus, nusimovė
kojines ir nulipo į paplūdimį. Pradėjo rinkti jūrų žvaigždes ir
mesti jas į vandenį. Netrukus prisidėjo dar du vaikinai ir jau keturiese
mėtė jūrų žvaigždes į vandenį. Dar po kelių minučių jau
daug žmonių mėtė į vandenį jūrų žvaigždes...
Taip visos buvo išgelbėtos.
Kartais išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir
visiškai mažas, išdrįstų pradėti.