Laš(el)inės, telefono vielutės, špagatas
Pindavome žmogučius, galvomis primenančius vabzdžius iš lašinių (kai gulėjau 1984 m. ligoninėje buvau išmokęs, galintys vaikščioti bėgdavo kažkur į Antakalnio klinikų savartyną tų lašelinių kniaukti, kad galėtume pinti), paskui jos dažnai kabėdavo automobiliuose kaip puošmenos ant veidrodėlių. Vielutėmis puošdavome dviračių stipinus (kuo daugiau supinta, tuo kietesnis tuningas), apipindavome tušinukus (ir lašinėmis, ir vielutėmis). Buvo taip pat labai paplitęs pynimas špagatu - iš špagato darydavo visokius pintus reljefinius paveikslėlius ant sienos, kilimėlius, kt.
Įrašas atsirado dėl to, kad ieškojau "Senukuose" vielučių, ir išsikalbėjom su pardavėju - tas pasiūlė imti metrą telefono laido ir jį išsiardyti (anuomet tiesiog rasdavome besimėtančius kabelio gabalus, tempdavome namo ir ardydavome), tada nuėjo kalba iki "Pinsit ant dviračio?", tuomet - prie "Ereliukų" (Šiaulių gaminto vaikiško-vyriško dviračio markė) stipinų puošybos ir kitos naminės gražinimo praktikos. Taip, techninei kūrybai progų buvo daug :)
Įrašas atsirado dėl to, kad ieškojau "Senukuose" vielučių, ir išsikalbėjom su pardavėju - tas pasiūlė imti metrą telefono laido ir jį išsiardyti (anuomet tiesiog rasdavome besimėtančius kabelio gabalus, tempdavome namo ir ardydavome), tada nuėjo kalba iki "Pinsit ant dviračio?", tuomet - prie "Ereliukų" (Šiaulių gaminto vaikiško-vyriško dviračio markė) stipinų puošybos ir kitos naminės gražinimo praktikos. Taip, techninei kūrybai progų buvo daug :)