Tolerastinio idiotizmo pavyzdys
Vadovėliuose rasta seksizmo, etnocentrizmo ir antiamerikanizmo apraiškų
Natalija Zverko, www.DELFI.lt
Lietuvoje leidžiami vadovėliai toli gražu nėra tobuli: daugumoje jų galima rasti atviro seksizmo bei etninės ir religinės diskriminacijos pavyzdžių. O viename istorijos vadovėlyje pateiktos kraštutinai nacionalistinės nuostatos - Lietuvos istorija pateikiama kaip „etninio išsigryninimo“ naratyvas, teigiama tyrime, kurį atliko Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
„Naujųjų laikų istorija“ - daugiausia Europoje
Tyrimo metu išanalizuoti du istoriniai leidiniai. Vienas iš jų - „Naujųjų laikų istorija“ (2005), kurį parašė aštuoni istorikai. Šio vadovėlio trūkumas, ekspertų nuomone, yra vadinamasis eurocentrizmas, t. y., pasaulio istorija pateikiama kaip Europos, kai kuriais atvejais - JAV istorija, o likę pasaulio regionai traktuojami kaip nesvarbus priedas, marginalija, Europos užkampis. Tyrimo autoriai pastebi, kad apie Rytus užsimenama tik sąveikos su Vakarų pasauliu kontekste.
Pavyzdžiui, skyriuje „Komunistinis pasaulis“ tik vienas, paskutinis poskyris aptaria „Komunizmą už Europos ribų“, o dalį „Trečiojo pasaulio šalys“ tesudaro 15 puslapių. Tačiau, kita vertus, eurocentrizmo šiame vadovėlyje nelydi etnocentrizmas. Pavyzdžiui, smulkiai pasakojama apie tarpukario laikotarpiu Lietuvoje gyvenusias lenkų, žydų ir rusų bendruomenes bei kitas grupes. Autorius rašo apie jų kultūrinį gyvenimą, pabrėždamas aukštą šių bendruomenių išsilavinimo lygį ir jų lojalumą Lietuvos valstybei.
Istorija - „etninio išsigryninimo“ naratyvas?
Kitas istorijos vadovėlis, „Lietuva pasaulyje“ (2004 m.), kurį parašė istorikas Evaldas Bakonis, demonstruoja kraštutinai nacionalistines nuostatas, mano mokslininkai. Pavyzdžiui, skyriuje, kuriame pasakojama apie Lietuvos ūkio raidą ir visuomenės kaitą tarpukario laikotarpiu, autorius tvirtina: „Į didžiuosius miestus, kur pokariu vyravo lenkų ir rusų kalbos, patraukė lietuviškas kaimo jaunimas. Išnyko rusiški ir lenkiški miestų bei gatvių pavadinimai. Miestuose gausėjo lietuvių buržuazijos sluoksnis. Jų įsteigtos ir valstybės remiamos kooperacinės ir akcinės bendrovės turėjo palaužti svetimtaučių viešpatavimą pramonėje ir prekyboje.“
Tyrėjai pabrėžia, kad mišri to meto Lietuvos gyventojų etninė sudėtis vadovėlyje vertinama kaip problema, kurią reikia kuo greičiau „spręsti“. Vadovėlyje cituojamos tokios frazės, kaip „palaužti svetimtaučių viešpatavimą“, „į pramonę veržėsi žydai“, tačiau jos nekomentuojamos, atvirkščiai, netgi pabrėžiama, kad žydai ir lenkai neišnuomodavo lietuviams butų ir nekalbėdavo su jais lietuviškai.
Be to, nuolat lentelėse filtruojama Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis įvairiuose miestuose ir regionuose bei pateikiami palyginimai su Latvija ir Estija. „Visa tai sudaro įspūdį, kad, autoriaus požiūriu, „mūsų tautai“ trūko „gyvybinės erdvės“ (nors autorius šios frazės ir nevartoja), kurią kitataučiai buvo iš jos atėmę, gal net specialiai susimokę „išstumti“ lietuvius lauk iš tik „jiems priklausančių“ miestų ir aukštesnių socialinių pozicijų.“
„Tokiu būdu modernios Lietuvos valstybės istorija konstruojama kaip „etninio išsigryninimo“ naratyvas“, pasakojantis apie kovą su „svetimtaučiais“ (autoriaus sąvoka, aiškiai turinti negatyvų krūvį), kurių skaičių ir įtaką valstybės gyvenimui pageidautina sumažinti iki minimumo“, - teigiama ataskaitoje.
Tyrimo autoriai pateikia išvadą, kad E. Bakonio „Lietuva pasaulyje“ mėgaujasi etniniais rasiniais stereotipais, etninius lietuvius atvirai laiko vieninteliais „teisėtais“ Lietuvos Respublikos gyventojais, apie žydų getus kalba tik keliose pastraipose, ir tik keliais sakiniais užsimena apie „vokiečių nurodymu“ vykusias žudynes, neįvardijant jų masto ir net išvengiant žodžio „Holokaustas“.
Tyrimo autoriai apibendrina, kad išnagrinėtuose vadovėliuose vienaip ar kitaip reprodukuojami diskriminuojantys stereotipai. Dažniausiai pasitaiko atviro seksizmo bei etninės ir religinės diskriminacijos atvejų, rečiau - rasizmo apraiškų. O homoseksualumas ir negalia iš viso neaptariami.
Natalija Zverko, www.DELFI.lt
Lietuvoje leidžiami vadovėliai toli gražu nėra tobuli: daugumoje jų galima rasti atviro seksizmo bei etninės ir religinės diskriminacijos pavyzdžių. O viename istorijos vadovėlyje pateiktos kraštutinai nacionalistinės nuostatos - Lietuvos istorija pateikiama kaip „etninio išsigryninimo“ naratyvas, teigiama tyrime, kurį atliko Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
„Naujųjų laikų istorija“ - daugiausia Europoje
Tyrimo metu išanalizuoti du istoriniai leidiniai. Vienas iš jų - „Naujųjų laikų istorija“ (2005), kurį parašė aštuoni istorikai. Šio vadovėlio trūkumas, ekspertų nuomone, yra vadinamasis eurocentrizmas, t. y., pasaulio istorija pateikiama kaip Europos, kai kuriais atvejais - JAV istorija, o likę pasaulio regionai traktuojami kaip nesvarbus priedas, marginalija, Europos užkampis. Tyrimo autoriai pastebi, kad apie Rytus užsimenama tik sąveikos su Vakarų pasauliu kontekste.
Pavyzdžiui, skyriuje „Komunistinis pasaulis“ tik vienas, paskutinis poskyris aptaria „Komunizmą už Europos ribų“, o dalį „Trečiojo pasaulio šalys“ tesudaro 15 puslapių. Tačiau, kita vertus, eurocentrizmo šiame vadovėlyje nelydi etnocentrizmas. Pavyzdžiui, smulkiai pasakojama apie tarpukario laikotarpiu Lietuvoje gyvenusias lenkų, žydų ir rusų bendruomenes bei kitas grupes. Autorius rašo apie jų kultūrinį gyvenimą, pabrėždamas aukštą šių bendruomenių išsilavinimo lygį ir jų lojalumą Lietuvos valstybei.
Istorija - „etninio išsigryninimo“ naratyvas?
Kitas istorijos vadovėlis, „Lietuva pasaulyje“ (2004 m.), kurį parašė istorikas Evaldas Bakonis, demonstruoja kraštutinai nacionalistines nuostatas, mano mokslininkai. Pavyzdžiui, skyriuje, kuriame pasakojama apie Lietuvos ūkio raidą ir visuomenės kaitą tarpukario laikotarpiu, autorius tvirtina: „Į didžiuosius miestus, kur pokariu vyravo lenkų ir rusų kalbos, patraukė lietuviškas kaimo jaunimas. Išnyko rusiški ir lenkiški miestų bei gatvių pavadinimai. Miestuose gausėjo lietuvių buržuazijos sluoksnis. Jų įsteigtos ir valstybės remiamos kooperacinės ir akcinės bendrovės turėjo palaužti svetimtaučių viešpatavimą pramonėje ir prekyboje.“
Tyrėjai pabrėžia, kad mišri to meto Lietuvos gyventojų etninė sudėtis vadovėlyje vertinama kaip problema, kurią reikia kuo greičiau „spręsti“. Vadovėlyje cituojamos tokios frazės, kaip „palaužti svetimtaučių viešpatavimą“, „į pramonę veržėsi žydai“, tačiau jos nekomentuojamos, atvirkščiai, netgi pabrėžiama, kad žydai ir lenkai neišnuomodavo lietuviams butų ir nekalbėdavo su jais lietuviškai.
Be to, nuolat lentelėse filtruojama Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis įvairiuose miestuose ir regionuose bei pateikiami palyginimai su Latvija ir Estija. „Visa tai sudaro įspūdį, kad, autoriaus požiūriu, „mūsų tautai“ trūko „gyvybinės erdvės“ (nors autorius šios frazės ir nevartoja), kurią kitataučiai buvo iš jos atėmę, gal net specialiai susimokę „išstumti“ lietuvius lauk iš tik „jiems priklausančių“ miestų ir aukštesnių socialinių pozicijų.“
„Tokiu būdu modernios Lietuvos valstybės istorija konstruojama kaip „etninio išsigryninimo“ naratyvas“, pasakojantis apie kovą su „svetimtaučiais“ (autoriaus sąvoka, aiškiai turinti negatyvų krūvį), kurių skaičių ir įtaką valstybės gyvenimui pageidautina sumažinti iki minimumo“, - teigiama ataskaitoje.
Tyrimo autoriai pateikia išvadą, kad E. Bakonio „Lietuva pasaulyje“ mėgaujasi etniniais rasiniais stereotipais, etninius lietuvius atvirai laiko vieninteliais „teisėtais“ Lietuvos Respublikos gyventojais, apie žydų getus kalba tik keliose pastraipose, ir tik keliais sakiniais užsimena apie „vokiečių nurodymu“ vykusias žudynes, neįvardijant jų masto ir net išvengiant žodžio „Holokaustas“.
Tyrimo autoriai apibendrina, kad išnagrinėtuose vadovėliuose vienaip ar kitaip reprodukuojami diskriminuojantys stereotipai. Dažniausiai pasitaiko atviro seksizmo bei etninės ir religinės diskriminacijos atvejų, rečiau - rasizmo apraiškų. O homoseksualumas ir negalia iš viso neaptariami.